Pažiūrėkite praėjusių metų kelionės į Indiją nuotrakas.
Pradedame vesti rytines Vipasanos meditacijas
Šiuo metu renkama grupė, registruotis: el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai arba telefonu +370 600 29009.
Plačiau apie rytines meditacijas.
Jogos filosofija
.
Nusivylęs šiuolaikiniais išradimais ir žiniomis apie atsiveriančias vis naujas gamtos paslaptis, žmogus nepailsdamas ieško tikslų anapus .Žmogaus nebepatenkina jo protas, toji mąstanti mašina, nes ji neduoda atsakymų į klausymus: “Koks gyvenimo tikslas?“, „Kas aš esu?“, „Kur aš nueisiu?“, „Ar fizinė mirtis-visa ko pabaiga?“ ir panašius. Atrodytų, kvaila su tokiu ribotu įrankiu kaip protas ieškoti tiesos, bandyti išmatuoti nežinomas amžino klausimo apie gyvenimo prasmę gelmes.
Tiesą sakant, yra žmonių, jau peržengusių laiko ir erdvės ribą, galinčių matyti praeitį, dabartį ir ateitį ne šiuo mažučiu, ribotu protu. Šie žmonės vadinami aiškiaregiais arba šventaisiais, turi moksliškai pagrįsta būdą pateikti tiesą taip, kad ji patenkintų protą, nors jų pačių žinojimas siekia kur kas toliau. Atrodydamas apgaulingai paprastas, neišlavintiems ir nešvariems protams jų metodas labai sudėtingas. Tuos pačius išsklaidytus proto spindulius, kuriuos didžioji dauguma žmonių naudoja išoriniams jausmams ir išoriniam veikimui, jie nukreipia į tamsiąsias, giliąsias širdies kerteles. Į vieną tašką sutelkti proto spinduliai apšviečia tamsiuosius nežinomybės kampus. Kol keliaujantis protas juda link išorinių objektų, žmogus negali stoti akis į akį su Tiesa ar su Dievu.
Aiškiaregiams ir šventiesiems atsakymus į transcendentinius klausimus pateikia ne protinė analizė ar laboratoriniai tyrimai, tie atsakymai ateina iš paslaptingo, begalinio išminties ir žinojimo šaltinio, atrasto tyliomis kontempliacijos , meditacijos valandomis, kai protas ir intelektas liaujasi veikę. Mat tikrasis Dievas ir Tiesos žinojimas ir atsakymai į visus tokius klausymus randasi tik tada, kai protas ir jutimai nutyla ir nurimsta. Radusieji Tiesą teigia, kad ji panaikina visus mūsų vargus. Pažinęs Tiesą žmogus stoją akis į akį su kažkuo, kas iš prigimties tyra ir tobula. Visa mūsų kančia gimsta iš mirties ir ligos baimės ir neišsipildžiusių troškimų. Pažinęs Tiesą, arba savo tikrąją prigimtį, žmogus sužino esąs nemirtingas. Jis niekada nemiršta ir nebijo mirties. Žinodamas esąs vientisas ir tobulas, jis nebeturi tuščių troškimų ir norų, kuriuos reikia patenkinti. Taigi nebejausdamas mirties baimės, nes suprato savo tikrąją prigimtį, ir žinodamas, kad „Dangaus karalystė“ yra jame pačiame, žmogus mėgaujasi tobula palaima dar tebebūdamas savo fiziniame kūne.
Gyvenimo tikslas-gyvam pasiekti būseną, nepriklausomą nuo mirties, skausmo, liūdesio, senatvės, ligos ir atgimimo. Kiekviena religija siūlo savus būdus susidoroti su šiomis negandomis. Daugybė religingų žmonių aklai seka savo vadovais, jie nežino nei gyvenimo, nei religijos tikslo ir pasitenkina vien tikėjimu be praktikos, o daugybė religinių vadovų , kurie protu bando suvokti Tiesą, tik ir prašo žmones aklai jais sekti. Taip aklam vedant aklą daug nuoširdžių ieškotojų nukrypsta nuo tikrojo kelio, kadangi stokoja tikėjimo teorinėmis žiniomis, kurios praktiškai neišgyvenamos ir neįsisąmoninamos.
Jogos mokslas siūlo praktinius ir moksliškai parengtus metodus, kaip rasti tiesą religijoje. Kaip ir kiekvienas mokslas, jogos mokslas turi savo tyrimo metodą ir teigia, kad tiesą galima patirti. Tiesą galima patirtį tik peržengus jutimus, tik nustojus veikti mintims ir protui.
Mokytojas žino, kad didžioji jo mokymo dalis- tai sėklos sėjimas ir kad kiekviena mokino suprasta idėja pagimdys šimtus minčių, kurias jis sąmoningai pažins tik tada, kai jo protas bus pasiruošęs jas suprasti ir priimti. Tai nereiškia, kad jogos mokytojas būtinai reikalauja iš mokinių priimti jo pamokas aklai. Jis žino, kad iš pradžių mokinys negali sutikti su viskuo, kad iškart jis priims tik dalį tiesos, kurią bus patyręs ir pats išmėginęs. Mokinys mokomas ugdyti save ir atsiverti per tarnystę, atsidavimą ir moralų gyvenimą, nes tik tada jis galės pasiekti gilesnį supratimą. Žengdamas jogos keliu, mokinys susiduria su daugybe naujų dalykų, kurių mokytojas jį jau mokė teoriškai. Mokiniui patariama laikytis mokymų tol, kol pats galės patirti tiesą. Iš pradžių jam teks pasinaudoti mokytojų, anksčiau nuėjusių šį kelią, patarimais ir patirtimi. Galiausiai kiekvienas žmogus turi mokytis iš savo patirties. Bet eidamas šiuo keliu, jis mato ženklus paliktus žmonių , ėjusių prieš jį, ir savo ruožtu pats palieka nuorodas eisiantiems po jo. Tikrasis mokinys neseks šiais ženklais aklai, o tik laikysis jų, kad nepasiklystų savo sunkiame, nelygiame kelyje į tikslą. Šiandien tokių žmonių , aklai sekančių savo vadovais ir net nemėginančių ieškoti tiesos, netrūksta kiekvienoje religijoje. Jogos filosofija ir jos mokytojai neskatina tokio aklo tikėjimo , bet kviečia mokinius būti kantrius ir teigia, kad daugelis dalykų, kurie iš pradžių atrodo nesuprantami, išaiškėja vėliau.
Yra skirtingos jogos formos, padedančios pasiekti begalinę sąmonę arba artėti prie tiesos. Visų jogos praktikų tikslas-pasiekti Tiesą, atsidurti už proto ribos, kai kiekvieno žmogaus siela susitapatina su Aukščiausia siela, arba Dievu arba Meile ar dar kaip kitaip bepavadintumėte. Kad tai įvyktų, ji turi peržengti skirtingus sielos nešėjus arba kūnus, kuriuose gyva individuali sąmonė.
Besivystant protui ,sielą slepianti uždanga plonėja ir galiausiai visiškai išnyksta, šios būsenos siela suvokia savo ne mirtingumą ir susitapatina su Aukščiausiąją Būtimi. Tai ir jogos, ir visų religijų tikslas. Joga –teoriškai pagrįstas kelias paspartinti evoliuciją ten link, kur nėra subjekto ir objekto dualizmo ir kur žinantysis, žinojimas ir tai , kas pažinoma, susilieja į vieną.
Tokią būseną žmogus gali pasiekti tik visiškai peržengęs kūno ir proto ribas, už kurių slypi jo tyroji sąmonė ir dieviškumas. Siekdamas įveikti savo kūną ir protą, kad galėtų panaudoti juos kaip instrumentus tolimesniame kelyje link tikslo, jogas laikosi griežtos kūno ir proto disciplinos. Jis detaliai analizuoja šiuos sielos ir sąmonės nešėjus. Būtina gerai išstudijuoti ir išmanyti šiuos kūnus, kuriais save išreiškia siela, ir tik tada imtis pačios sielos ir dvasios.
Žmogus daug sudėtingesnis, nei įprasta manyti. Jis susideda ne vien iš fizinio kūno ir sielos, iš tikrųjų jis yra dvasia, kurios nešėjai ir reiškėjai yra keli kūnai. Šie kūnai , būdami skirtingos apimties ir tankumo(fizinis kūnas-pats grubiausias ir labiausiai irus), egzistuoja tokiuose skirtinguose lygmenyse kaip fizinis, astralinis ,priežastinis arba kauzalinis.
Kad visiškai pažinti ir išmokti kontroliuoti šiuos kūnus, žmogus turi stebėti save ir klausti: “Kas aš esu?“. Šiuolaikinė psichologija neišmokė šio savistabos meno, kai žmogus susiduria akis į akį su Tiesa ir supranta, kad nėra nei skausmo, nei liūdesio, nei pranašumo, nei menkavertiškumo, nei jokio kito individualumo ar skirtingumo. Šis žinojimas leidžia žmogui pajusti vienovę su visu pasauliu, ir nebesuvokia savęs kaip žmogaus, bet susitapatina su Aukščiausiąją Būtimi. Tai kitoks supratimas nei kasdienės patirtys. Jis suteikia ramybę, apie kurią Biblijoje rašoma: „ramybė, esanti aukščiau bet kokio supratimo“. Šis žinojimas-tai viso žinojimo pabaiga, arba Vedanta. Čia nebėra skirtumo tarp žinančio, žinojimo ir to , kas žinoma. Pasiekus šią būseną, nėra ką žinoti, nes dvasia ar pats žmogus, ir yra pats žinojimas, tad nėra nieko išoriško, ką jam reikėtų žinoti.
Gyvenime kiekviena siela mokosi iš sunkių išbandymų ir klaidų, kurias taiso eidama tobulėjimo keliu. Bet kuris veiksmas , geras ar blogas, duoda vaisių arba pasekmę, kurios priežastis yra mūsų atliktas veiksmas ir žmogaus ateitis , jo sąlygos priklauso nuo to, ką jis daro dabar. Kas kartą atgimdamas, kiekviename gyvenimo rate jis mokosi iš kančių. Kuo daugiau išmoksta, to labiau nori sužinoti apie savo egzistenciją, apie Tiesą ir gyvenimo tikslą . Tačiau taip mąstyti žmogus pradeda tik pamažu kildamas iš žemesnio gyvenimo filosofijos lygio, kur svarbu vien valgymas, gėrimas ir linksmybės.
Jogos filosofija ne tik turi atsakymą į visus esminius žmogaus klausymus, bet ir siūlo teoriškai pagrįstą kelią įveikti problemas ir kančią. Be to jogos filosofija neprieštarauja jokiai religijai ar tikėjimui, tad jogą gali praktikuoti kiekvienas nuoširdus ir tiesos ieškantis žmogus. Jogoje nėra neaiškios doktrinos. Net palyginti nedidelės pastangos suteiks labai daug žinių, stiprybės ir ramybės.