„Aš skaitau, kad išmintis-tai šalis be kelių ir jūs negalite pasiekti jos kažkokios religijos ar sektos,ar dar kokios organizacijos, būdu.

Aš noriu matyti žmogų laisvą.laimingą,kaip paukštį skaisčiam danguje, nepriklausomą ir neįtakotą laiko...‘‘

Džidu Krišnamurti

I dalis

Žmogaus  ieškojimai.Iškreiptas protas.Tradicinis suvokimas.Įkalinti respektabilumo.Žmogus ir individuamas.Egzistavimas ir kova.Esminė žmogaus prigimtis.Atasakomybė.Išmintis.Savo būdo keitimas.Energijos eikvojimas.Laisvė nuo autoriteto.

Per amžius žmogus ieškojo kažko už savo ribų,už materialinės gerovės ribų-to ką mes vadiname išmintim,arba dievu,ar realybe,-būsenos už laiko ribų-kažko nepasiekiamo laiko aplinkybėm,minčiai ar žmogaus iškraipymams.Ir žmogus visada uždavinėjo klausymus:kokia esmė viso to ir aplamai ar gyvenimas išvis turi kokią esmę?Stebint tą baisią gyvenimo sumaištį,karus,protestus,nesibaigiančius skirtumus religijose,ideologijose,nacionalinėse problemose ir jaučiant gilų nusivylimą,neviltį,jis klausia,ką jam daryti,kas aplamai yra tai,ką mes vadiname gyvenimu ir ar yra kažkas už jo.

Nerasdamas to kažko,ko jis visada ieškojo,žmogus propagavo tikėjimą į gelbėtoją į idealą,o tikėjimas ir toliau gimdė prievartą.Toje nuolatinėje kovoje,kurią mes vadiname gyvenimas,mes bandome įteisinti kažkokias elgesio normas,atitinkančias visuomenę, kurioje mes išauklėti,ar tai kapitalistinė ar taip vadinama“laisva visuomenė“.

Mes laikomės atitinkamo elgesio standarto,atitinkančias mūsų tradicijas,kaip indusu,musulmono,krikščionio ar dar kokios.Mes ieškome to ,kas pasakytų koks elgesys teisingas.kokia mintis teisi ar klaidinga ir tokiu būdu mūsų elgesys tampa mechaniškas,o reakcija automatinė.Mes lengvai tai pastebėsime pačiuose.

Ir šimtmečiais mums reikėjo,kad mus globotų mūsų mokytojai,autoritetai,mūsų šventieji.Mes sakome:“Papasakokite kas yra už šitų kalnų,miškų,už šitos žemės“.Ir mes patenkinti gautais aprašymais.Tai reiškia kad mes gyvename iš žodžių,mūsų gyvenimas paviršutinis ir tuščias,mes žmonės“iš antrų rankų“,Mes gyvename taip kaip mums liepia,arba sekame paskui savo polinkius,siekius,arba paklūstam aplinkybėm ir mus supančiai aplinkai.Mes –visokios mums įtakos rezultatas,mumyse nėra nieko,ką mes atskleidėm patys,nieko originalaus,tyraus,šviesaus.

Ir visos istorijos pasekmėje,ideologai ir dvasiniai lyderiai tvirtino mums,kad jei mes darysime atitinkamus ritualus,kartosime atitinkamas maldas ar mantras,užpausime mūsų norus,kontroliuosime savo mintis,išaukštinsim mūsų aistras, apribosime mūsų apetitus,susilaikysime nuo poreikio seksui,tada mes pakankamai išdraskę mūsų kūnus ir protus,surasime kažką už to trumpo gyvenimo ribų.Ir tai- tai,ką darė milijonai religingų žmonių,daugybę amžių arba vienumoje išeidami į kalnus,stepes,keliaudami nuo kaimo lyg kaimo su elgetos ištiesta ranka,arba susivieniję į grupes išeidami į vienuolynus,priversdami savo protus prisitaikyti prie nustatytų taisyklių.Bet iškankintas ir sulaužytas protas,protas,kuris nori bėgti nuo betkokios sumaišties,kuris atsiribojo nuo vidinio pasaulio ir pasidarė buku nuo disciplinos ir prisitaikymų,-toks protas,kiek jis ilgai neieškotų,suras tiktai tai kas atitinka jo paties iškreipimams.

Ir taip,kad atrasti ar yra kažkas iš tikro už to ,pilno pavojų,baimės ir lenktyniavimo gyvenimo,reikalinga,man atrodo visai kitas požiūris.Tradiciniu požiūriu,judėjimas nuo periferijos į centrą,po truputi priveda prie vidinio švytėjimo,prie meilės ir grožio,dėka praktinių užsiėmimų.Faktiškai tokiu požiūriu daroma viskas,kad tapti ribotu,niekingu ir smulkmenišku.Kada palaipsniui apsivalydamas,nusiimant sluoksnis po sluoksnio ir remdamasis laiku,kad norimą galima pasiekti rytoj ar kitame gyvenime,žmogus pagaliau priartėja prie to centro ir atranda,kad ten nieko nėra,todėl, kad jo protas pasidarė nepajėgus,bukas ir nejautrus.

Stebint šį procesą,klausi savęs:ar nėra kito požiūrio,tai yra ar nėra galimybės judėjimo nuo centro?

Mes pripažįstame tradicinį požiūrį ir sekame juo.Pirma, betvarkės priežastimi mumyse yra realybės ieškojimas,žadėtas kažkieno.Mes mechaniškai sekame kažkuom,kas garantuoja mums patogų dvasini gyvenimą.Pats neįtikinamiausias dalykas-tai kad,daugelis iš mūsų priešinamės politinei tironijai ir diktatūrai,o vidumi primame autoritetus ir tironija,leisdami kažkam tai kitam luošinti mūsų protus ir gyvenimo kelią.Bet jei mes pilnai ,visiškai,ne intelektualiai o faktiškai atmesime bet kokį ,taip vadinamą autoritetą,ceremonijas,ritualus ir dogmas,-kas reiškia atsidurti vienatvėje,konflikte su visuomene,-mes nustojame būti respektabilūs(siekiantis pagarbos)žmonės.Respektabilūs žmonės negali prisiartinti prie šitos beribės ,neišmatuojamos realybės.

Štai,imkime,jūs pradedate nuo atmetimo kažko visiškai neteisingo(tradicinio požiūrio).Jei jūsų atmetimas-tik reakcija jūs sukursite tik kitą šabloną,kuris bus tik spastai.Jei jūs tik įtikinėsite save intelektualiai,kad šitas atmetimas-labai gera idėja,bet nieko nesiimsite,jūs nei kiek nepasislinksite į priekį,Bet jeigu jūs atmetate šį požiūrį todėl ,kad suprantate jo nesubrendimą ir kvailumą,jei jūs atmetate tai todėl ,kad jūs laisvi ir nepatiriate baimės,jei jūs atsisakote tai savo visą griaunančia samone,jūs sukuriate aplink ir savo viduje didelį jaudulį,bet jūs išeinate iš respektabilumo spastų.Tada jūs suprantate,kad jūs daugiau nebeiškote.Štai pirmą ,ką jūs išmokote-ne ieškoti.Dabar,kai ieškote jūs faktiškai paprasčiausiai žiūrinėjate vitrinas.

Klausimas,ar yra dievas,tikra realybė,ar kaip jūs tai bepavadintumėte,niekada negali būti atsakytas,remiantis knygomis,dvasiniais tarnautojais , filosofais ar gelbėtojais.Niekas negali atsakyti į šitą klausimą išskyrus jus.Būtent todėl jūs turite pažinti patys save.Neišprūsimas-pačio savęs nepažinimas.Savęs pažinimas-išmintigumo pradžia.

Ką savimi jūs patys atstovaujate,kas yra jūsų individualybė?Aš manau yra skirtumai tarp žmogaus ir individuamo.Individuamas-tai lokali esybė,gyvenanti tam tikroje šalyje,priklausanti tam tikrai kultūrai,tam tikrai visuomenei ir religijai.Žmogus –ne lokali esybė-ji visur. Jei individuamas veikia tik atskirame plataus gyvenimo lauko kampelyje,tai jo veikla neatitinka visumos.Tokiu būdu reikia suprasti,kad mes kalbame apie visumą,o ne apie kažkokia tai dalį,todėl kad dauguma apima mažumą,o  kai tuo tarpu mažumoje daugumos negali būti.Individuamas-tai maža,nelaimingą ,kenčianti nesekmes esybė,pasitenkinanti savo dievais ir siauromis tradicijomis,tuo tarpu žmogus susirūpines bendra gerove,bendra kančia ir sumaištim pasaulyje.

Mes ,žmonės, likome tokie patys amžių eigoje,-be galo godūs,priklausomi ir agresyvūs,įtarūs,pilni pavojų ir nusivylimų,su kartkartėmis netyčia iškylančiomis laimės ir meilės akimirkomis.Mes- baisius mišinys neapykantos,baimės ir gerumo,prievartos ir taikos viename.Išorėje pasiektas didžiulis progresas:nuo vežimo įkinkyto buliais iki reaktyvinio lėktuvo,-bet psichologiškai individuamas nepasikeitė,o visuomenės struktūra visur sukurta individuamo.Išorinė socialinė struktūra-rezultatas vidinės psichologinės struktūros mūsų žmogiškūjų santykių,tai kaip individuamas-rezultatas patirties,žinių ir poelgių ,kiekvienas iš mūsų-tai sandėlis praeities.Individuamas-tai žmogus,kuris savim atstovauja visą žmoniją;visa žmonijos istorija įrašyta mumyse.

Pasekite,kas ištikro vyksta jūsų viduje ir išorėje,šitoje ant konkurencijos pastatytoje kultūroje,kurioje jūs gyvenate,su jos rekalaivimais valdžios,padėties,prestižo ,sėkmės ir viso kito.Susimastykite apie pasiekimus,kuriais jūs taip didžiuojatės.Ištyrinėkite visą tą sferą,kurią jūs vadinate gyvenimu,su konfliktais visuose santykių formose,su neapykanta,kova,žiaurumu ir nepasibaigiančiais karais.Šita sfera,šitas gyvenimas yra viskas ką mes žinome,ir būdami nepajėgus suprasti tą siaubingą kovą už buvį,mes,žinoma ,patiriame prieš ją baimę,ieškome išsigelbėjimo nuo jos bėgdami įvairiausias būdais.Mes patiriame baimę ir prieš nežinomybę,prieš mirtį,bijome to,kas anapus rytojaus.Tokiu būdu mes  bijome ir žinomo ir nežinomo.Tokia mūsų kasdieninė būtis.Joje nėra vilties,todėl, kad bet kuri filosofijos rūšis,bet kuri ideologinė teorija yra būdas pabėgti nuo realybės ,nuo to kas yra.

Visos išorinės formos,pertvarkos,kylančios karų, revoliucijų reformų,įstatymų ir ideologijų rezultate ,patyrė pilną krachą ir nepakeitė esminės žmogaus prigimties ir sekoje visuomenės.Kaip žmonės gyvenantys šitoje siaubingai suluošintoje visuomenėje,užduokime sau klausymą:ar gali šitą visuomenė,sukurta ant konkurencijos pagrindo,žiaurumo ir baimės,prieiti galą?Ar gali tai būti ne intelektuali koncepcija,ne vien tik viltis,bet tikru faktu?Aš manau,kad tai gali atsitikti,jei tik kiekvienas iš mūsų įsisąmonins,kad mes ,kaip individuamai,kaip žmonės,kokiame pasaulio krašte mes begyventumėme,kokiai kultūrai bepriklausytumėme,esame pilnai atsakingi už padėtį kurioje dabar yra pasaulis.Mes ir kiekvienas iš mūsų esame atsakingi už kiekvieną karą,ko priežastis yra mūsų pačių agresyvių norų ,nacionalizmo,mūsų egoizmo,mūsų dievų,mūsų įsitikinimų ir idealų-viso kas mus atskiria.Ir tik tada,kai mes tai įsisąmoniname ne intelektualiai,o faktiškai,-taip kaip mes suvokiame realų faktą ar skausmą,-kad jūs ir aš atsakingi už šitą visą haosą,už visas kančias visame pasaulyje,taip kaip jūs įnešate savo indėlį kasdieniniu buvimu,esame dalis tos siaubingos visuomenės,su jos karais,skirtumais,luošumu,žiaurumu ir godumu-tik kai iš tikro mes tai suprasime,mes pradėsime veikti.

Bet ką gali padaryti žmogus?Ką galime padaryti mes su jumis,kad sukurti visiškai kitokią visuomenę?Mes užduodame sau labai rimtą klausimą.Ar aplamai yra kas,kas galėtų būti padaryta?Ar pasakys mums tai kas nors?Taip vadinamieji dvasiniai vadai,kurie,manoma,išmano tuos dalykus geriau nei mes,kalbėjo apie tai,stengdamies nukreipti,  įsprausti mus į naujus rėmus,šabloną,nuvedė mus nelabai toli.Pasišventę mokslininkai kūrė mums,bet ir tai nepastumėjo mus į priekį.Mums sakė,kad visi keliai veda į šviesą,išmintį:pas indusą savo kelias,pas kažką kitą savo,kaip pavyzdžiui,pas krikščionį ar musulmoną,-ir kad visi jie susitinka prie vienų ir tų pačių durų.Bet jei įdėmiai pažiūrėti,tai pasirodis visiškas absurdas.Į išmintį nėra kelio.Šitame ir yra išminties grožis.Ji gyva.Prie negyvo daikto kelias yra,todėl,kad jis nejudantis.Bet kai jūs matote,kad išmintis ,tai kažkas gyvą,judanti,niekada nestovinti vietoje,kad niekada nebūna šventykloje,mečetėje ar bažnyčioje ir kad niekas:nei religija,nei mokytojas,nei filosofas-negali jūsų nuvesti prie jos,tada jūs taip pat pamatysite,kad tas kažkas gyvas,kuom jūs realiai esate,yra jūsų nusivylimai,jūsų skausmas ir liūdesys,kuriuose jūs gyvenate.Visą tai suprantant,jūs žinote,kaip žiūrėti į tuos dalykus jūsų gyvenime.Bet negalime į tai žiūrėti iš ideologinės pusės,pro žodžių virtines,pro viltį ir baimes.

Ir taip,jūs matote,kad neverta priklausyti nuo kažko,kas tai bebūtų,kad nėra lyderio,nei mokytojo,nei autoriteto,o esate tik tai jūs ir jūsų santykiai su kitais ir su pasauliu-nieko kito neegzistuoja.Kada jūs tai suvokiate,ateina gilus nusivylimas,gimdydamas cinizmą ir kartėlį,arba,jei sutinkate su tuo faktu akis į akį ,kad niekas kitas ,o tik jūs patys atsakingi už pasaulį ir save,priklausomai nuo to ,kaip jūs mastote,ką jūs jaučiate,kaip jūs elgiatės,-tada kilęs visas gailestis sau pasitraukia.Įprastai mes stengiamės apkaltinti kitus,bet tai gailesčio sau forma.

Bet,ar galime mes,jūs ir aš ,savyje įvikdyti,be kažkokio poveikio iš išorės,be kažkokio tai tikėjimo ,be baimės būti nubaustam,ar galime mes pačiame mūsų egzistavimo pagrinde įvikdyti totalinę revoliuciją,psichologinę mutaciją,taip,kad mes nustotume būti žiaurūs,nustotume būti linkę į prievartą,rungtyniavimą,kad mes nustotumę jausti pavojų,baimę,godumą,pavydą ir visas kitas mūsų natūros pasireiškimo formas,sukūrusias šitą supuvusią visuomenę,kurioje bėga mūsų kasdienis gyvenimas?

Svarbu iš pat pradžių suprasti,kad aš nesiūlau kažkokios tai filosofijos ar ideologinės koncepcijos struktūros.Man atrodo ideologija aplamai netyri jokios reikšmės.Svarbu ne gyvenimo filosofija,o stebėjimas to ,kas ištiktųjų vyksta mūsų kasdieniniame gyvenime išorėje ir viduje.Jei jūs labai atidžiai stebėsite ir tyrinėsite tai kas vyksta jūsų gyvenime,jūs įsitikinsite,kad viskas vyksta tik intelektualiame įsivaizdavime.Bet intelektas ne įtraukia visos gyvenimo sferos-tik fragmentą,ir kaip protingai jis bebūtų organizuotas,koks senas ir tradicinis jis bebūtų,taik tik maža egzistencijos dalis,kai tuo tarpu mes turime reikalą su pilnu gyvenimu.Ir kai mes įsižiūrim,kas vyksta pasaulyje,mes pradedame suprasti,kad ne egzistuoja vidinio ir išorinio proceso,Egzistuoja tik vienas procesas-pilnas totalus judėjimas.Vidus taip pat veikia išorę.Man atrodo,kad sugebėti žiūrėti-tai viskas,ko reikia,todėl,jeigu mes žinome ,kaip žiūrėti,tai viskas pasidaro labai aišku,o tam ,kad matyti nereikia nei filosofijos,nei mokytojo.Niekas nereikalingas,kas pasakytų,kaip žiūrėti.Jūs tiesiog stebėkit.

Ar galite jūs tada,matydami pilnatvišką išmintį,suprasdami ją ne žodžių lygmenyje,o faktiškai,ar galite jūs lengvai ir spontaniškai pasikeisti?Štai kur realus klausimas.Ar įmanoma įvykdyti revoliuciją psichikoje?

Aš norėčiau žinoti,kokia jūsų reakcija į tokį klausimą?Jūs galite pasakyti:“Aš nenoriu pasikeisti“,ir daugelis žmonių nenori šito, ypatingai tie,kurie patenkinti savo ekonomine ir socialine padėtimi ar laikosi dogmatiškų įsitikinimų ir linkęs priimti save ir daiktus tik jau egzistuojančioje ar šiek tie modifikuotoje tvarkoje.Šitų žmonių mes neliečiame.Arba jūs galite pasakyti:“Tai labai sunku,tai ne man“.Tokiu atveju jūs jau užblokavote save.Jūs nustojote klausinėti ir beprasmiška eiti toliau.Arba jūs galite pasakyti:“Aš suprantu būtinybę radikalioms vidinėms permainom,bet kaip man tai padaryti? Parodykit man kelią,padėkit man šitame“.Jei jūs taip sakote,tai reiškia toli gražu jūsų tai nedomina,permaina jūmyse pačiuose. Jūs faktiškai nesuinteresuoti radikalia revoliucija ,jūs paprasčiausiai ieškote metodo, sistemos, kurios įvykdytų permainas.

Jeigu aš būčiau pakankamai neprotingas,kad duoti jums sistemą, ir jeigų jūs būtumėte pakankamai neprotingi,kad ja sekti,tada jūs tik kopijuotumėte, palaikytumėte, prisitaikytumėte, sutiktumėte.Kada jūs taip elgiatės,jūs sukuriate kažkieno tai autoritetą, ir, pasekmiui atsiranda vietos konfliktui tarp jūsų ir to autoriteto.Jūs jaučiate, kad turite elgtis taip, kaip jums sakoma, bet jūs nepajėgus to padaryti.Pas jus jūsų pačių savi ypatingi polinkiai, tendencijos ir  apsunkinančios aplinkybės, kurios pradeda konfliktuoti su sistema,jūsų pačių priimta, ir todėl atsiranda prieštaravimai.Tokiu būdu jūs vesite dvigubą gyvenimą tarp sistemos ideologijos ir jūsų kasdieninio gyvenimo.Bandydami prisitaikyti prie ideologijos, jus užspaudžiate save,kai tuo tarpu realybėje išmintis ne ideologija,o tai, kas esate jūs.Jeigu jūs bandote ištirti save kitų žmonių žodžiu pagalba, jūs visada liksite „mastančiu“žmogum.Žmogus , kuris sako:“Aš noriu pasikeisti, pasakykite man , kaip tai padaryti“,-atrodo labai nuoširdus ir rimtas,bet jis ne toks.Jam reikalingas autoritetas,kuris, kaip jis tikisi, padarys tvarką jame pačiame.Bet ar gali autoritetas kada nors įvesti mumyse vidinę tvarką? Tvarka daroma iš išorės visada gimdo betvarkę. Jūs galite šitą išmintį pamatyti intelektualiai,bet ar galite iš tikro priimti tai, taip , kad jūsų protas daugiau nebekurtų jokio autoriteto, knygos autoriteto, mokytojo, žmonos ar vyro, tėvų, draugo ar visuomenės? Juk mes visada veikdavome atitinkamai kažkokio įvaizdžio formuluotės, formuluotė pavirsdavo į ideologiją ir autoritetą.Bet tuo momentu, kai jūs tikrai suprasite, kad klausimas “kaip man pasikeisti?“ pagimdo naują autoritetą,-jūs užbaigsite su autoritetais amžiams.

Pasakykim tai daug aiškiau:“Aš supratau, kad turiu pasikeisti. Pilnai,iki pat šaknų mano esybės;aš daugiau negaliu priklausyti nuo kažkokių tai tradicijų,nes tradicijos atvedė prie tos didžiosios tinginystės , susitaikymo ir nuolankumo.Aš neturiu galimybės pasikliauti kitais,kad jie man padės pasikeisti ,kas tai bebūtų: dievai, tikėjimas, sistema, išorinis spaudimas ar įtaka“.Kas tada įvyks?

Viso pirma,ar galite jūs atmesti bet kokį autoritetą?Jei galite, tai reiškia, kad jūs daugiau nepatiriate baimės.Ir kas tada įvyksta?Kada jūs atmetate kažką klaidingą, tūnantį jumyse daugelį amžių, kada jūs numetate nuo savęs bet kokios rūšies šarvus, kas tada įvyksta?Pas jus atsiranda daugiau energijos ar ne taip? Jūsų protas pasidaro galingesnis, įgyja daugiau  jėgos, intensyvumo, gyvybiškumo. Jei jūs to nejaučiate, vadinasi jūs nenusimetėte tos visos naštos, tos mirusios autoriteto naštos.

Bet jei jūs visą tai nusimetėte ir turite šitą energiją,kurioje visai nėra baimės, baimės suklysti, baimės pasielgti teisingai ar neteisingai,tada ar ta pati energija nėra mutacija?Mums reikalingi dideli kiekiai energijos ir mes eikvojame ją patirdami baimę,bet kai egzistuoja energija, kuri ateina atmetus visas baimės formas, šita energija savaime iš šaknų įvykdo  vidinę revoliucija.Jūs patys nieko dėl to neturite daryti.

Ir taip, jūs pristatomi prieš save patį, ir tai ta tikra būsena, kurioje turi būti žmogus, labai rimtai žiūrintis į visą tai; ir todėl jūs daugiau nebesitikit pagalbos iš nieko ir iš niekur.Jūs dabar laisvi , kad daryti atradimus.

Kai yra laisvė yra ir energija; kai yra laisvė negali atsitikti nieko neteisingo. Laisvė iš esmės skiriasi nuo sujauktiems. Kai yra laisvė, neegzistuoja tokio suvokimo, kaip pasielgti teisingai ar klaidingai. Jūs esate laisvi ir nuo to centro, kuris veikia, todėl nėra baimės.O protas, kuriame nėra baimės, pajėgus didėliai meiliai. Kai egzistuoja meilė, ji gali daryti viską, ką ji nori.

Tokiu būdu, mes ruošiamės pradėti trynėti patys save, nei į ką nesiorientuodami:nei į mane, nei į kažkokį tai analitiką ar filosofą.Jei tyrinėdami save mes orientuojamės į  kitus, mes tyrinėjame juos, o ne save.Mes jau ruošiamės sužinoti,kokie mes tikrai esame.Įsitikine, kad mums nereikia priklausyti nuo jokio autoriteto, kad įvykdyti totalinę revoliuciją vidinėje mūsų psichikos struktūroje, mes atsiduriame prieš neįprastai dideliais sunkumais. Mums reikia įveikti mūsų asmeninį vidinį autoritetą, autoritetą mūsų vidinės mažos specifinės patirties, prikauptos žinių, nuomonių, idėjų ir idealų.Pas mus yra mūsų asmeninė patirtis,patirtis vakarykštės dienos, išmokiusios mus kažko. Ir tai ko ji išmokė, pasidaro nauju autoritetu.Šitas autoritetas vakarykštės dienos, taip pat griaunamas, kaip ir autoritetas amžiaus senumo.Kad suprasti save, nereikalingas joks autoritetas, nei vakarykštis, nei tūkstančių metų senumo, todėl , kad mes-gyvos esybės, visada judančios, tekančios, niekada nesenstančios . Kai mes stebime save pagalba vakarykščio mirusio autoriteto, mums nepavyksta suprasti judėjimo, grožio šito judėjimo, jo ypatingų savybių.Būti laisviems nuo bet kokios rūšies autoriteto-jūsų asmeninio ar kito-tai reiškia numirti dėl visko , kas buvo vakar, taip kad, jūsų protas būtų visada šviežus, visada jaunas, tyras, pilnas jėgų ir aistros.Tik tai tokioje būsenoje žmogus tyrinėja ir stebi.Tam reikalingas aukščiausio lygmens įsisąmoninimas , faktiško įsisąmoninimo to, kad viskas vyksta mūsų viduje, be koregavimo ar paaiškinimo to, kas tūrėtų ar neturėtų būti.

Todėl, kad tuo momentu, kada jūs koreguojate, jūs nustatote naują autoritetą, cenzoriaus autoritetą.

Dabar mes kartu pabandysime ištyrinėti mus pačius.Ne taip, kad mums kažkas tai aiškintų, o mes tuo tarpu, skaitydami ar sekdami žodžius puslapiuose, sutiktumėme ar nesutiktumėme su jais, bet taip, kaip kad išeitumę į kelionę kartu.Į kelionę tam , kad atvertumę pačius toliausius mūsų proto užkampius.Į tokią kelionę mes turime iškeliauti pakylėtai.Mus neturi apsunkinti nuomonių našta, vertinimai ir nuostatos-visas šitas senas laužas,kurį mes sukaupėme per 2000 metų.Užmirškite viską ką žinote apie save,viską  ką kažkada galvojote apie save.Mes išvykstame į kelionę tartum nieko nežinotumėte apie save.

Naktį smarkiai lijo, o dabar dangus giedrijasi,aušta nauja budri diena.Sutikime šią naują dieną taip, tartum mes teturėtumę ją vieną.Pradękimę savo kelionę kartu,palikę atgalios visą vakarykštę dieną, ir pirmą kartą pasistenksime suprasti save.

II Dalis

Savęs tyrinėjimas.Paprastumas  ir kuklumas.

Sąlygotumas

Jei jūs manote ,kad save suprasti svarbu tik todėl , kad aš ar kitas apie tai pasakė,kad tai svarbu, tai aš bijau, kad bet koks kontaktas ar bendravimas tarp mūsų neįmanomas.Bet jei mes sutinkame, kad save suprasti pilnai yra labai svarbu, tada tarp mūsų bus visiškai kitokie santykiai, tada mes galėsime kartu tyrinėti ir tas tyrinėjimas bus gilus, išmintingas ir džiaugsmingas.

Man nereikalingas jūsų tikėjimas.Aš nebandau save, kaip autoritetą, iškelti.Aš neturiu jus ko mokyti.Aš neturiu nei naujos filosofijos, nei naujos sistemos, nei naujo kelio į realybę.Nėra kelio į realybę, kaip ir nėra kelio į išmintį.Bet koks autoritetas, koks jis bebūtų, ypatingai mąstymo ir suvokimo terpėje yra kenksmingas ir griaunantis.Lyderiai pražudo pasekėjus,o pasekėjai lyderius.Vienu metu jūs turite būti ir mokytojais ir mokiniais.Jūs turite iškelti klausymą, ar viską ką žmogus laiko vertingu ir būtinu yra taip svarbu.Kai jūs nesate kažkieno tai pasekėjai, jūs jaučiatės vieniši.Tai būkite vieniši.Kodėl jūs bijote būti vieniši?Todėl, kad jūs atsiduriate vienui vienas prieš save patį, jūs pamatote koks jūs esate ir įsitikinate, kad jūs tuščias, kvailas, bukas žmogus,perpildytas kaltės ir pavojaus jausmo, kad jūs smulkus, niekingas,nerealizavusi savęs būtybė, gyvenanti iš “antrų rankų”.Susitikite su šituo faktu vienas prieš vieną, įsižiūrėkite į jį ir nebėkite nuo jo.Tuo metu, kai jūs bėgate,atsiranda baimė.Tyrinėdami save, jūs neįzoliuojate savęs nuo kito pasaulio.Tai nėra kažkoks nesveikas procesas.Visame pasaulyje žmogus susirūpinęs tomis pačiomis problemomis, kaip ir jūs.Todėl tyrinėti save, tai nereiškia būti desperatišku.Juk skirtumo tarp individuamo ir kolektyvo nėra.Tai tikras faktas.Aš sukūriau pasaulį tokį,koks esu aš pats. Todėl neleiskite pasiklysti sau toje kovoje tarp dalies ir visumos.Aš turiu įsisąmoninti visą visumą savęs, o tai įmanoma tik tada, kai protas  išeina už individualios ir socialinės ribos. Tokiu būdu aš pats galiu tapti dėl savęs niekada negestančiu žiburiu.

Kaip gi man pradėti suprasti patį save? Štai aš-ir kaip man tyrinėti save,suprasti, kas iš tikro vyksta manyje? Aš galiu save stebėti santykiuose,tai ir yra visas gyvenimas.Beprasmiška, sėdint kampe, medituoti apie save patį.Aš egzistuoju santykiuose su žmonėmis, daiktais ir idėjomis, ir, tyrinėjant santykius tarp žmonių , daiktų, taip pat  ir viduje, pradedu suprasti save.Bet koks kitas suvokimas apie pačio savęs supratimą yra paprasčiausiai absrtakcija.Aš negaliu tyrinėti savęs abstrakčiai, aš nesu abstrakti būtybė, todėl aš turiu tyrinėti save tokį, koks esu , o ne kokiu norėčiau būti.

Suvokimas nėra intelektualus procesas.Žinių įgijimas ir savęs tyrinėjimas-du skirtingi dalykai.Nes žinios, kurias jūs kaupiate apie save, visada yra praeitis.Protas sąlygotas praeities-tai protas pilnas gedėjimo.Savęs tyrinėjimas nepanašus į užsienio kalbos mokymasi,technologijų ar mokslo, tada jūs ,suprantamai, turite kaupti ir įsiminti.Psihologijos sferoje tyrinėjimas savęs vyksta dabartyje, o žinios gi-visada praeityje. Ir kadangi dauguma iš mūsų gyvena praeitim ir patenkinti praeitim, žinios mums patampa labai svarbios. Štai kodėl mes lenkiamės eruditams,prieš protingus ir gudrius. Bet jei jūs mokotės visą laiką, mokotės kiekvieną minutę, mokotės stebėti ir klausytis , mokotės suprasdami ir veikdami, tada jūs atskleisite, kad mokymasis-nepertraukiamas judėjimas be praeities.

Jei jūs sakote, kad studijuosite save neskubėdami, kas kart pridėdami po truputį, tai tada jūs studijuosite save ne tokį, koks esate dabar, o iš sukauptų žinių pusės. Mokymasis reikalauja didelio dėmesingumo ir gebėjimo priimti; to nėra, kai yra idėja,nes idėja-tai praeitis,dominuojanti virš tikrovės.Tada protas jau nėra greitas, lankstus, gyvas. Daugelis iš mūsų nejautrūs net fiziškai. Mes persivalgome, nesirūpiname taisyklinga dieta, daug rūkome ir geriame, taigi mūsų kūnai grubėja, pasidaro nebejautrūs.Todėl silpsta pačio organizmo gebėjimas įsisavinti,priimti. Kaip gali protas būti labai gyvas, imlus,kai pats organizmas tingus ir mieguistas? Mes galime būti imlus atžvilgiu kažkokių tai dalykų, kurie liečia mus asmeniškai, bet turėti pilną imlumą visa ko atžvilgiu ir kuris apimą visą mūsų gyvenimą, įmanoma tik tada kai nėra skirtumo tarp organizmo ir psichikos.Tai-pilnatviškas judėjimas.

Kad kažką suprasti, jūs turite tuom gyventi, jūs turite tai stebėti, žinoti visą jo sudėti, prigimtį, struktūrą, judėjimą.Ar bandėte kada nors įsigyventi į save? Jei pabandysite, tai jūs pradėsite suprasti, kad jūsų struktūra- ne statiška. Jūs- tai kažkas pastoviai kintančio,atsinaujinančio, gyvo; kad gyventi su tai kas gyva, jūsų protas turi būti gyvas. Bet jis negali būti gyvas, jei yra įkalintas nuomonės, vertinimo ir palyginimo.Kad galėtumėte stebėti judėjimą savo proto ir širdies, visos jūsų esybės, pas jus turi būti laisvas protas. Ne toks kuris sutinka ar nesutinka su kažkokia tai nuomone, ginčijasi dėl žodžių, o toks protas, kuris trokšta suprasti-ir tai labai sunku, todėl kad daugėlis iš mūsų nemoka matyti ir klausyti savo paties gyvenimo, taip kaip nemoka matyti upės grožio ar klausytis medžių lapų šnarėjimo.

Mes negalime matyti aiškiai, kai  mes kažką vertiname ar teisiame,ar kai protas užimtas nenutrūkstamu plepėjimu.Tada mes nepastebime to , kas yra. Mes priimame tik sukurtas mūsų pačių projekcijas. Kiekvienas iš mūsų turime  nuomone apie save patį ar tokį , koks turėčiau būti. Bet tas požiūris visiškai neleidžia mums matyti, kokie mes ištikro esame.Viena iš sunkiausiu dalykų pasaulyje-žiūrėti į ką nors paprastai. Nuo to,kad mūsų protai labai sudėtingi, mes praradome gebėjimą į viską žiūrėti paprastai,paprastumo gebėjimą. Aš neturiu omeny paprastumą rengiantis ar renkantis maistą-reikalas ne tame, kad nešioti tik vieną raištį per klubus, daryti susilaikymo rekordus, ar kažkokius kitus kvailius poelgius, kuriuos kultivuoja šventieji,-bet tą paprastumą, kuri suteikia galimybę žiūrėti į dalykus paprastai, be baimės, kuri leidžia mums matyti save tokiais , kokie esame ištikro:sakyti , kad mes meluojame, kai mes meluojame, nebandydami tai paslėpti ar pabėgti. Tam , kad suprasti save , mes turimę būti kuklūs. Jei jūs pradėsite nuo to, “Aš žinau save”, tai jūs jau nustojote tyrinėti save;jei jūs sakote:”Manyje labai mažai to, ką būtų galimą tyrinėti, todėl , kad aš paprasčiausiai tai, ką sukaupiau iš savo atminties,tai mano idėjos, pergyvenimai, tradicijos”,-tai ir šituo atveju jūs nutraukėte savęs tyrinėjimo procesą. Tuo metu , kai jūs sakote , kad jūs kažko pasiekėte, jūs prarandate tyrumą ir kuklumą; tuo momentu , kai jūs darote išvadas ar pradedate tyrinėti, remiantis žiniomis ,tai tada tuom ir baigėsi jūsų tyrinėjimai, todėl kad jūs išaiškinate nauja senais terminais.O tuo metu, kai neturite pagrindo po kojomis, jei nėra pasitikėjimo, nėra pasiekimų, egzistuoja laisvė matyti, siekti. O kai yra laisvė matyti, jūs visada matote nauja. Savim pasitikintis žmogus –miręs žmogus.

Bet kaip mes galime įgyti laisvę matyti ir tyrinėti, jei nuo gimimo momento ir iki mirties mūsų protas formuojasi tam tikroj kultūroje, santikyje su siauru mūsų AŠ šablonu? Šimtmečių eigoje mes buvome sąlygoti tautybe, kastomis, klasėmis, tradicijomis, religija, kalba, auklėjimu, literatūra, menu, įpročiais, visokios rūšies propaganda , ekonominiais spaudimais, maistu, kurį valgome, klimato, kuriame gyvename, šeima, draugais, mūsų pergyvenimais-visokia įtaka, kokią tik galime įsivaizduoti , ir todėl mūsų reakcija į bet kokią problemą yra sąlygota.Ar suvokiate, kad jūs sąlygoti?-štai pirmas klausymas kurį turite užduoti sau, o ne apie tai, kaip išsilaisvinti iš jūsų sąlygotumo.Galbūt jūs niekada nuo jos neišsilaisvinsite.Jei jūs sakote:”Aš turiu iš jos išsilaisvinti”,-jūs galite pakliūti į kitokią sąlygotumo formą.Ir taip , ar jūs įsisąmoninote, kad jūs sąlygoti? Ar  jūs žinote , kad kai jūs žiūrite į medį ir sakote”tai ąžuolas”ar “tai bananas”,tai medžio nustatymas, tai žinome iš botanikos, tai sąlygoja mūsų protą, kad žodis stoja tarp jūsų ir faktiško medžio matymo? Kad kontaktuoti su medžiu,jūs turite paliesti jį, žodžiu to nepadarysi.

Kaip jūs galite sužinoti,kad jūs sąlygoti?Kas jums apie tai pasakys?Kas jums sako apie tai ,kad jūs alkani-ne teoriškai, o faktiškai, taip pat kaip ir apie tai,kad jūs sąlygoti?Ar ne pasakys apie tai jūsų reakcija į problemą ar iššūkį?Jūs reaguojate į kiekvieną iššūkį savo atitinkamu sąlygotumu,o jūsų sąlygotumas,esantis neadekvatus, visada reaguoja neadekvačiai.

Kai jūs pradedate įsisąmoninti tai, ar neiššaukia jūmyse , šitas sąlygotumas rase, religija, kultūra tokio jausmo,tartum būtum kalėjime?Paimkime nors vieną formą sąlygotumo-nacionalybe.Suvokite tai labai rimtai, giliai, pažiūrėkite ar teikia jums tai malonumą ar susijaudinimą, ir jei jus tai sujaudina , ar nenorite iš to išsilaisvinti,prasiveržti pro bet kokį sąlygojim? Jei jūs patenkinti tuo sąlygotumu, akivaizdu jūs nieko nedarysite, bet jei jūs įsisamonindami nejaučiate pasitenkinimo,jūs aiškiai suprasite, kad jūs niekada negyvenote neveikiami sąlygojimo.Niekada. Ir todėl jūs visada gyvenate praeityje,kuri mirusi.

Pamatyti , kiek jūs sąlygoti, galite tada ,kai jūsų malonumas nutraukiamas konfliktu, arba kada jūs bandote išvengti skausmo.Kai aplink jus viešpatauja  laimė:jūsų žmona jus myli, o jūs ją, pas jus didelis namas, nuostabūs vaikai ir daug pinigų,tada jūs visiškai nesuvokiate sąlygojimo. Bet kai visa tai griūva, kai jūsų žmona žiūri į kažką kitą, kai nebetenkate pinigų, ar kai jums gresia karas ar kitoks pavojus,-čia tai jau jūs tūrėtumėt matyti , kad jūs sąlygoti.Kai jūs kovojate su visokios rūšies netvarka ar saugote save nuo išorinio ar vidinio pavojaus, jūs žinote , kad jūs sąlygoti.Taigi daugelis iš jūsų didžiąją dalį laiko esate pergyvenimo ,neramybės būsenoje didesnėje ar mažesnėje, pati ta įtampos būsena parodo ,kad jūs esate sąlygoti.Kai glostai gyvulį jo reakcija mums bus palanki  ,bet tik nusiteik priešiškai ir jis iškart pasišiauš.

Mums svarbus mūsų gyvenimas, politika, ekonominė padėtis, mus jaudina baimė, žiaurumas ir kančia esanti pasaulyje ir mumyse ir viso to pasekmėje mes suvokiame, kokie ankštūs tie sąlygotumo rėmai, kurie mus kausto.Tai ką gi mums daryti?Susitaikyti su šita įtampa ir gyventi su ja, kaip kad gyvena daugelis iš mūsų, priprasti prie šito, kaip priprantama gyventi su skausmu nugaroje? Ar iškelti tai?

Visi mes linkę susitaikiti su visuo tuo, teisindamiesi aplinkybėmis.”Jei aplinkybės būtų palankios, aš būčiau kitoks”,-sakome mes.”Duokite man galimybę ir aš realizuosiu save”,arba”Mane slopina nesąžiningumas viso šito”,-sakome mes, visada perkraudami atsakomybę už mūsų nesėkmes ant kitų ar ant supančios mus aplinkos ar ekonominės padėties.

Jei žmogus susitaiko su savo beviltiška padėtim, jo protas tampa bukas. Tokiu pat būdu žmogus gali priprasti prie jį supančio grožio, kad jis gali nustoti tai pastebėti. Žmogus tampa be jausmis, žiaurus, beširdis ir jo protas stipriau bunka.Jei mes nepriprantame prie savo negandų, tai mes bandome gelbėtis pabėgimu, vartodami narkotikus , alhogolį, prisijungdami prie kažkokios tai politinės grupuotės, šaukiam, rašom, vaikštom į futbolo varžybas ar bažnyčia, arba surandame kitokios rūšies malonumų.

Kodėl taip vyksta , kad mes bėgame nuo realybės, nuo tikrų faktų? Mes bijome mirties, -aš paprasčiausiai imu tai , kaip pavyzdį.Mes išgalvojame visokios rūšies teorijas, viltis, tikėjimą, kad pabėgti nuo mirties, bet juk faktas tai lieka.Kad suprasti kažkokį tai faktą, mes turime žiūrėti į jį, o ne bėgti nuo jo.Daugelis iš mūsų patiria baimę prieš gyvenimą, taip pat , kaip ir prieš mirtį. Mes bijome dėl savo šeimos, bijome visuomenės nuomonės, bijome prarasti darbą, padėti ir daugelį kitų dalykų.Paprastas faktas tame, kad mes aplamai bijome;ne tame , kad mes bijome vieno ar kito.Kodėl gi mes negalime tiesiai  priimti to fakto?

Jūs galite priimti tą faktą tiesiai tik dabartyje, bet jei jūs niekada neleidžiate jam būti dabartyje, todėl , kad visą laiką bėgate nuo jo, jūs niekada negalėsite su juo susitikti, kadangi jūs kultivuojate visą, būdų nuo jos bėgti , sistemą, jūs įkalinti to įpročio bėgti.

Jei jūs pakankamai imlūs ir atsakingi, tai jūs ne tik suvoksite jūsų sąlygotumą, bet ir suprasite koks pavojingas yra jos rezultatas:tai žiaurumas ir neapykanta. Tai kodėl gi matydami pavojų savo sąlygotumo, jūs neveikiate? Ar jūs to nedarote , todėl kad jūs tingūs? Juk tingėjimas-tai energijos trūkumas. Bet gi energijos trūkūmo nebūtų , jei jūs betarpiškai susidurtūmėte su fiziniu pavojumi, tokiu, kaip pavyzdžiui, gyvatė jūsų kelyje, skardis ar ugnis.Tai kodėl gi jūs neveikiate, matydami pavojų savo sąlygotumo? Jei jūs matytumėte, kad nacionalizmo pavojus grasina jūsų visuomenei, ar gi jūs neveiktūmėte?

Atsakymas vienas- jūs nematote. Naudodami intelektualinę analizę, jūs , galbūt, ir matote, kad nacionalizmas veda į susinaikinimą, bet šitame matyme nebus emocinio faktoriaus. Tik tada kai dalyvauja emocinis faktorius, jūs atgyjate, tampate veiklūs.

Kai jūs matote pavojų jūsų sąlygotumo tik intelektualiame aspekte, tai ir tada jūs nieko nesiimate jos atžvilgiu.Jeigu pavojus priimamas kaip idėja, kyla konfliktas tarp idėjos ir veiksmo , ir tas konfliktas atima jūsų energija. Tik tada , kai sąlygotumą ir jo pavojų matote vienu metu, taip kaip matytumėte bedugnę priešais save, tada jūs veikiate. Tokiu būdu matymas yra veiksmas.

Daugelis iš mūsų eina per gyvenimą, neskirdami pakankamai dėmesio, nemąstant reaguojame į mus supančia aplinka, kurioje mes buvome išauklėti , ir tokios reakcijos sukuria tik tolesnę priklausomybę, tolesnį sąlygotumą. Bet tuo momentu, kai jūsų dėmesys nukreipiamas į jūsų sąlygotumą, jūs matote, kad pilnai išsilaisvinote iš praeities. Kad ji pati atkrenta nuo jūsų.

III Dalis

Sąmonė.Pilnatviškas gyvenimas.  Įsisąmoninimas

Kada jūs įsisąmoninsite savo sąlygotumą, jums bus suprantama jūsų sąmonės pilnatvė. Sąmonė, kaip visą apimanti sfera, kurioje funkcionuoja mintis ir santykiai. Visi motyvai, poreikiai, baimės, įkvėpimai, malonumai, aistringi norai, viltys, liūdesys, džiaugsmai, randasi šitoje sferoje. Bet mes padalinome šią samonę į būdraujiančia ir miegančia, į aukštesnį ir žemesnį lygius, į paviršutinį- tai mūsų kasdienės mintys, jausmai ir veikla, ir į apatinį taip vadinamą pasamonę, kuri nėra įprasta , kuri pasireiškia atsitiktinai per nuojauta , intuicija ir sapnus. Mes užsiimame tik vienu nedideliu sąmonės kampeliu, kuris daugiausia surištas su mūsų gyvenimu. Likusioji dalis mūsų vadinama pasamonė, su jos motyvais, baimėmis, rasine ir paveldima harakteristika, palieka mums nepasiekiama. Ir štai aš užduodu jums klausymą:ar aplamai egzistuoja toks dalykas , kaip pasąmonė.? Mes labai laisvai naudojamės tuo žodžiu. Mes sutikome  laikyti tai kažkuom tai egzistuojančiu, leidę plepaliojantiems analitikams įskverbti tai į mūsų kalbą. Bet ar egzistuoja toks dalykas? Ir kodėl mes suteikiame tam tokią didelę reikšmę? Pasąmonė man įsivaizduojama tokia pat triviali ir buka, kaip ir mūsų suvokiantis protas: toks pat siauras, fanatiškas, priklausomas, smulkmeniškas ir pilna pavojų.

Ir taip, ar įmanoma apimti visą sąmonės sferą, o ne tik jos dalį ar fragmentą? Jeigu jūs sugebate apimti visą sąmonės sferą pilnai, tada fukcionuos jūsų pilnas dėmesys , o ne jos dalis.

Tai svarbu  suvokti, kodėl, kai tik jus apimate visą sąmonės sferą, dingsta trintis. Ji kyla tik tai tada, kai jūs sąmonę dalinate, kuri jungia savyje visą mastymą,veiksmą ir įsivaizdavimą,  į įvairius lygius- tada egzistuoja trintis ir disharmonija. Mes gyvename fragmentais. Darbe mes vieni, namuose kitokie. Jūs kalbate apie demokratiją, o širdyje despotai. Jūs kalbate apie meilę kaimynui ir tuo pačiu jūs jį žudote konkurencija. Kažkokia jūsų dalis veikia ,stebi nepriklausomai nuo kitos. Ar suvokiate savyje šitą fragmentuotą egzistenciją? Ar įmanoma , kad protas, kuris padalino pačio savęs funkcionavimą, savo paties mąstymą į fragmentus, pilnai apimtų visą šitą sferą?

Ar įmanoma visą šitą sąmonės sferą apimti pilnai, kad būti pilnatvišku žmogumi?

Jeigu jūs tik bandysite suprasti visą “Aš” struktūrą , nepaprastai sudėtingą asmenybę, žingsnis po žingsnio, numesdami vieną sluoksnį po kito, ištyrę kiekvieną mintį, jausmą ir motyvą, jūs atsidursite spastuose analitinio proceso, kuris gali iš jūsų pareikalauti savaičių , mėnesių, metų. O kada jūs į šitą procesą įtraukiate laiką, jūs neišvengiamai darysite įvairių formų nukrypimus, todėl kad “Aš”-tai sudėtinga esybė, kuri juda, gyvena, kovoja, nori, neigia, patiria įvairios rūšies spaudimą, stresą, įtaką ir visą tai ją įtakoja, veikia. Taip jūs atskleisite patys sau, kad tai ne kelias. Jūs suprasite , kad egzistuoja tik vienas būdas pamatyti save, -tai pamatyti pilnai, akimirksniu, ne laike, ir jūs galite apimti visą savo pilnumą tik tada, kai protas ne fragmentuotas. Tai ką jūs matote pilnai apėmę, -yra išmintis.

Bet ar galite jūs tai padaryti? Daugeliui iš mūsų tai neįmanoma, mažai kas, kada nors žvelgė į tai pakankamai rimtai, todėl kad mes niekada labai rimtai nežiūrėjome patys į save. NIEKADA. Jūs perkeliate kaltę kitiems. Mes arba pateisiname save, arba bijome žiūrėti. Bet kai jūs žiūrėsite pilnai, visa savo esybe-savo akimis, ausimis, savo nervais, tada jūs priimsite tai, su pilnu savęs atmetimu, tada neliks vietos baimei, prieštaravimams ir vadinasi nebus konflikto.

Dėmesys ir susitelkimas-skirtingi dalykai. Susitelkimas-tai išskirimas. Dėmesys, kuris yra pilnas sąmoningumas, nieko neišskiria. Man atrodo, kad daugelis iš mūsų ne tik nesuvokia apie ką mes kalbame, bet ir tai, kas mus supa aplink:spalvos , žmones, medžių kontūrai, debesys, vandens judėjimas. Gali būti, kad tai vyksta todėl , kad mes užsiėme savim:mūsų smulkiomis nereikšmingomis problemomis, mūsų asmeninėmis įdėjomis, malonumais, garbės troškimo siekiais, -taigi , mes negalime priimti objektyviai.Ir visgi mes labai daug kalbame apie sąmoningumą. Kartą Indijoje aš važiavau automobilyje. Aš sėdėjau priekyje.Gale sėdėjo trys ponai ir kalbėjo apie sąmoningumą ir ta tema uždavinėjo man klausimus. Nelaimei vairuotojas netyčia pervažiavo ožką. Tie trys džentelmenai ir toliau aptarinėjo sąmoningumą, visiškai neįsisąmonindami, kad partrenkė ožką. Kai šitiems žmonėms , kurie siekė sąmoningumo, pasakė , kad jiems trūksta dėmesingumo, jie buvo labai nustebę.

Ir su daugeliu iš mūsų vyksta tas pats.Mes nesuvokiame nei išorės, nei vidaus. Jei jūs norite suprasti paukščio, musės, lapo ar žmogaus grožį, jūs turite nukreipti į tai visą savo dėmesį. Tai ir bus įsisąmoninimas. O kad nukreipti visą savo dėmesį į kažkatai, tam turi būti suinteresuotumas. Tai reiškia, kad jei jūs ištikro norite kažką suprasti, tam jūs turite atiduoti visą savo protą ir širdį.

Toksai sąmoningumas-tai tartum gyventi su nuodinga gyvate viename kambaryje.Jūs sekate kiekvieną jos judėsį, kiekvieną jos garsą.

Jei jūs pažvelgėte į savo vidų labai giliai, tai galite pažvelgti dar giliau. Kada jūs naudojate žodį”dar giliau”, tai nėra palyginamasis lygmuo.Mes mastome palyginimais:turtingas vargšas,gilus paviršutinis,laimingas nelaimingas. Mes visada matuojame ir lyginame. Bet ar aplamai savaime egzistuoja  tokie supratimai, kaip “gilus” ir  “paviršutinis” .Kai aš sakau , kad mano protas siauras, ribotas, paviršutinis, kaip aš tai sužinau? Ar lygindamas savo protą su jūsų, kuris turi daugiau galimybių, kuris ryškesnis ar gyvesnis? Ar galiu aš  sužinoti apie savo smulkmeniškumą, nelygindamas jo su kitais? Kada aš alkanas nelyginu savo dabartini alkį su vakarykščiu.

Jei aš visą laiką lyginu jus su savim, stengiuos būti  tokiu , kaip jūs, tai aš atsisakau būti tuom , kas aš esu. Tokiu būdu aš sukuriu iliuziją. Kai aš suprantu, kad lyginimas priveda prie dar didesnės iliuzijos, dar didesnės kančios, kokios formos jis bebūtų, kai aš suprantu , kad savianalizė pridedanti prie žinojimo apie save gabaliuką po gabaliuko, arba sutapatinimas savęs su kažkuomtai išoriniu, ar tai būtų valstybė, gelbėtojas ar idealogija, veda tik prie dar didesnio paklusnumo ir atitinkamai prie didesnio konflikto, kai aš visa tai suvokiu, aš pilnai atsikratau nuo įpročio lyginti. Tada mano protas daugiau nebeieško. Tai labai svarbu suprasti šitą būseną, kada mano protas daugiau nebeieško, ne naršo visur, neuždavinėja klausymų. Tai nereiškia , kad mano protas patenkintas esama padėtim. Tai reiškia kad mano protas nebekuria iliuzijos. Toks protas gali pradėti veikti visiškai kitame lygmenyje.

Tame lygmenyje , kuriame mes paprastai gyvename,-kasdienis gyvenimas, sutvertas iš skausmo , kančios , malonumų, -sąlygojo mūsų protą, apribojo jo prigimtį. Ir kai šitie skausmas baimė, malonumai baigiasi(kas nereiškia , kad baigėsi džiaugsmas, nes džiaugsmas-tai skirtingas jausmas nei malonumas) , tada protas funkcionuoja kitame lygmenyje, kur nėra konflikto, kur nėra padalinimo.

Žodžių lygmenyje mes galime prieiti tik iki šitos ribos. Viskas kas yra už jos negali būti išreikšti žodžiais. Iki šiol mes galėjome aprašyti, paaiškiti, bet nėra paaiškinmo ir žodžių, kurie galėtų atverti duris. Šitos durys gali atsiverti , tik dėka pastovaus sąmoningumo ir dėmesingumo.Įsisąmoninimo to ką mes kalbame, kaip mes vaikštome, apie ką mes galvojame. Tai panašu į sutvarkytą kambarį ir palaikymą jo švariu. Laikyti kambarį švarų svarbu vienu aspektu, bet visiškai nesvarbu kitu. Kambaryje turi būti tvarka, bet tvarka negali atidaryti durų. Durų neatidarys ir jūsų norai ar valia. Jūs turite pripažinti, kad viską ką mes galime padaryti, -tai laikyti kambarį tvarkoje, o tai reiškia būti doru dėl pačios dorybės, o ne dėl to ką ji duos. Būkite protingi, saikingi, ramūs, tada galbūt, jei jums pasiseks, langas ir atsidarys, ir papūs lengvas vėjukas, bet tai gali ir neatsitikti. Tai priklauso nuo jūsų proto būsenos, ir tai galite suprasti tik jūs patys, stebint jį ir niekada nesistengdami suteikti jam tam  tikros formos, niekada nepriimti tik tam tikros vienos pusės, niekada neneigdami, ar sutikdami, niekada neteisindami, niekada neteisdami, kas reiškia stebėti be kažkokio tai pasirinkimo. Dėka tokio sąmoningumo, kuriame nėra pasirinkimo, gali būti, atsidarys durys, ir tada jūs sužinosite, kas tai per lygmuo, kuriame neegzistuoja nei konfliktas , nei laikas.

IV Dalis

Malonumo ieškojimas. Norai. Iškraipymai,sukurti minties.Atmintis Džiaugsmas.

Anksčiau mes kalbėjome, kad džiaugsamas visiškai nepanašus į malonumą, kad tai kažkas tai skirtingo, todėl pabandykime išsiaiškinti, kas tai malonumas ir ar įmanoma gyventi pasaulyje , kuriame nėra malonumų, bet yra nuostabus džiaugsmas, palaima.

Visi mes nepertraukiamai siekiame malonumų, vienoje ar kitoje formoje: intelektualaus malonumo, mėgavimosi maloniais jausmais, kultūrinėmis pramogomis; jausti malonumą nuo pravedamų reformų, malonumas mokyti kitus, taisyti visuomenės trūkumus, daryti gerą; malonumas nuo didelio fizinio pasitenkinimo, didelės patirties;didelio gyvenimo supratimo;nuo visos nekaltos ir gudrios  proto veiklos, ir pagaliau aukščiausiu malonumu , kuris aišku susideda iš to, kad pažinti dievą.

Malonumas-tai tam tikra visuomenės struktūra. Nuo ankstyvos jaunystės iki pat mirties mes vaikomės malonumų. Todėl kokia mes malonumo rūšį bežiūrėtume, mums svarbu aiškiai suprasti pačią problemą, nes tai ir toliau formuoja mūsų gyvenimus. Būtent todėl mums taip svarbu dėmesingai, atsargiai, be išankstinės nuomonės ištyrinėti šitą malonumo problemą, todėl kad, gauti malonumą , o poto ir išlaikyti jį yra svarbiausias uždavinys gyvenime ir be jo gyvenimas pasidaro nuobodus, kvailas, vienišas, prarades prasmę. Jūs galite paklausti, kodėl gi gyvenime mes netūrėtume siekti malonumo? Tam yra paprasta priežastis, nes malonumas neįšvengiamai atveda prie kančios, nusivylimo, liūdesio ir baimės, o pasekmėje prie prievartos. Jei jūs norite taip gyventi-tai gyvenkite. Būtent taip gyvena dauguma šios žemės žmonių. Bet jei jūs norite būti laisvi nuo liūdesio jūs pilnai turite suprasti malonumo struktūrą.

Suprati malonumą tai nereiškia jo atsisakyti. Mes jo neteisiame, nesakome gerai tai ar blogai. Bet jei jau jį mes vaikomės, tai darykime tai atmerktomis akimis, žinodami, kad protas ieškantis malonumo, visada turi surasti ir jo šešėlį-kančią. Jie neatskiriami, nors mes ir siekiame malonumo stengdamiesi išvengti kančios.

Tai kodėl protas visada ieško malonumo? Kodėl mes elgiamės dorybingai ar  negarbingai gaudami slaptą malonumą? Kodėl mes kažką aukojame ar kenčiame dėl labai smulkmeniško malonumo? Kas tas malonumas ir kaip jis atsiranda? Norėtusi žinoti ar jūs kada uždavinėjote sau tokius klausymus ir ir atsakėte sau iki pat galo?

Malonumas ateina per keturias stadijas: įsivaizdavimą, pajautimą, kontaktą ir norą. Pavyzdžiui, aš matau nuostabią mašiną. Paskui , kai žiūriu į ją pas manęs kylą jausmas , reakcija, paskui aš prisiliečiu arba įsivaizduoju, kad prisiliečiu, po ko seka noras turėti ją ir rodytis su ja. Arba aš matau gražius debesys arba kalnus, ryškai išsiskiriančius dangaus fone, ar pirma pavasario lapelį, ar didelę pievą, pilną nuostabos, ar nepakartojamą saulėlydį, nuostabų veidą protingą, gyvą, neįsisąmoninančio savo grožio(kitaip jo nebūtų). Aš žiūriu į visą tai su nuostaba ir nepastebiu tada, kad nėra stebinčiojo, o yra tik grožis, lygus meilei. Šitą akimirką manęs nėra, su visomis mano problemomis, pavojais ir kančiomis. Yra tik tai, nepasiekiamas stebūklas.

Aš galiu su džiaugsmu į visą tai žiūrėti ir kitą momentą užmiršti apie tai. Arba įsijungia protas ir atsiranda problema. Aš galvoju apie tai , ką mačiau ir galvoju apie tai, kaip tai nuostabu. Aš sakau sau, kad tai norėčiau pamatyti dar kartą ir dar. Mintis pradeda lyginti, vertinti ir sakyti:“Aš turiu vėl tai pamatyti rytoj“. Tai kas vieną akimirką buvo nuostabą, pratesiama minties. Tas pats vyksta ir su seksualiniais ir visokiais kitokiais norais.

Pačiame nore nėra nieko neteisingo. Visiškai normalu  taip reaguoti. Aš sureaguosiu, jei man įdursite su adata, jei ji manęs neparalyžuos, bet kai prie reakcijos prisideda mintis, ji paverčia ją malonumu. Mintis nori pakartoti tą išgyvenimą. Ir kuo daugiau jūs tai kartojate, tuo daugiau ji tampa mechaniška. Kuo daugiau galvojate apie malonumą, tuo mintis jai teikia  didesnę jėgą. Tokiu būdu mintis padedama noro suteikia jam ilgaamžiškumą ir  rezultate reakcija į kažką gražaus iškraipoma minties. Mintis paverčia šitą reakciją į prisiminimą ir maitiną šitą prisiminimą, kaskart grįždamas prie jo. Tam tikrame lygyje atmintis būtina. Be jos mes negalėtume veikti kasdienėje veikloje. Savo sferoje ji reikalinga, bet yra tokia proto būsena, kai atmintis atlieka labai mažą vaidmenį. Protas  nesuluošintas atminties ištikro yra laisvas.

Ar pastebėjote kada nors, tai, jei jūs reagavote į kažką tai pilnatviškai, visa širdimi, tai atmintis beveik nedalyvauja? Konfliktas, atsinešantis su savimi sumaištį, malonumą ar kančią yra tik tada, kai jūs ne pilnai reaguojate, ne visa savo esybe ir toliau ta kova tęsiasi atmintyje. Prie vieno atsiminimo prisideda kitas ir būtent čia slypi atsakymas. Viskas kas yra iš atminties yra sena ir vadinasi niekada negali būti nepriklausoma. Nėra tokio supratimo kaip laisvė, nepriklausomybė nuo minties. Mintis niekada nebūna nauja, todėl , kad ji yra atsakas patirties, atminties, žinių. Mintis būdama sena, paverčia į seną tai, į ką akimirką žiūrėjote su nuostaba, pajausdami stulbinančius išgyvenimus.

Ir taip , jei jūs galite žiūrėti į bet kokius dalykus, neleisdami įsijungti malonumui: Į veidą, į paukštį, į sario spalvas, į vandens paviršiaus lygumą blizganti saulės akivaizdoje, -į ką bebūtų, kas kelią susižavėjimą, -jei jūs žiūrite į tai, nesiekdami tai pakartoti, tada nebus kančios, nebus baimės, o bus vienas sukrečiantis džiaugsmas.

Tiktai siekimas išsaugoti malonumą, paverčia jį į kančią. Pastebėkite tai pačiuose. Būtent siekimas pakartoti malonumą, pagimdo skausmą, todėl , kad jis nebus toks , kaip vakar. Jūs siekiate patirti tuos pačias emocijas ir jūs patiriate skausmą ir nusivylimą, kai jums tai nepavyksta. Ar stebėjote kada, kas vyksta su jumis, kai jums atsakomas nors ir menkiausias malonumas?

Ne gavę geidžiamo, jūs tampate sunerimę, priklausomi, pilni neapykantos. Ar pastebėjote kada, kai jums neduoda išgerti, parūkyti, sekso ar kažko kito, -ar pastebėjote, kokį pasipriešinimą ir kovą tai iššaukė jumyse.? Tai yra kažkokia baimės forma ar ne taip? Jūs bijote , kad negausite geidžiamo  ar prarasite tai ką turite. Kai kažkoks tikėjimas ar ideologija, kurios jūs laikėtės metų metais, staiga patiria fiasko, ar nebijote likti vieniši? Juk šitas tikėjimas daugelį metų teikė jums pasitenkinimą ir malonumą. Kai jūs tai prarandate, jūs užplaukiat ant seklumos, jausdami savyje tuštumą, ir šita baimė lydės jus tol, kol nerasite kitos malonumo formos ar tikėjimo.

Man tai atrodo taip paprasta ir būtent todėl, kad tai taip paprasta, mes atsisakome matyti tą paprastumą. Mes mėgstame viską apsunkinti. Kada jūsų žmona nusisuka nuo jūsų ,argi jūs nepavydite? Argi jūs nejaučiate pykčio? Ar gi jūs neapkenčiate to žmogaus, kuris ją paviliojo? O juk tai- baimė prarasti, kas teikia jums malonumą, malonų bendravimą, tam tikrą pasitikėjimo būseną, malonumą turėjimo.

Jei jūs supratote, kad ten , kur yra malonumo siekimas, neišvengiamai turi būti kančia , ir jei jūs to norite ,tai gyvenkite taip, bet tegu tai nebūna klaida dėl nežinojimo. Jei jūs norite pabaigti su malonumais, tai vadintųsi pabaigti ir su kančia, turite pažinti šitą malonumo struktūrą pilnai , pažiūrėti į ją su didžiuliu dėmesingumu. Bet ne nukirsti tai, kaip tai daro vienuoliai ar sanjasinai ,niekada nežiūrintys į moterį, nes skaito tai nuodėme ir tuo pačiu griaudami gyvenimiškus savo suvokimo pagrindus, bet įsisąmoninti malonumo prigimtį, reikšmę ir prasmę. Tada jūs įgysite stulbinantį gyvenimo džiaugsmą. Džiaugsmo negalima išmąstyti. Džiaugsmas- tai kažkas betarpiško, gimstantis per akimirką, bet, mąstant apie džiaugsmą, jūs paverčiate jį į malonumą. Gyventi dabartimi vadinasi betarpiškai priimti grožį ir žavėtis juo, ir nesiekti iš to naudos.

V Dalis

Suinteresuotas susitelkimas į save.Padeties troškimai.Baimė ir totali baimė.Mastymo fragmentavimai.Baimės pabaiga.

1.Kas jums įdomiausia gyvenime?Kas daugiausia domina?Teisingas atsakymas-aš pats,mano šeima,pripažinimas,garbės siekimas,valdžia,pakilti virš kitų.

2 Bet mes nepripažįstam,tai gėda taip galvoti,neteisinga,dėl ideologinių ir tradicinių sumetimų,bet faktas lieka,mes centruojamės į save.Padedam kitiems ,bet dėmesį gauname,pripažinimą,pasitenkinimą.

3 Neapgaudinėjant savęs pripažinkim,tai ko as iš tikrųjų noriu,tai pasitenkinimo,ar tai būtų seksas,ar pagalbą kitiem,ar tapti šventuoju ar politiku.

4 Tai ko mes iš tikrujų ieškome ,tai pasitenkinimo,kuriame nera vietos nepasitenkinimui.Mes visi siekiame pasitenkinimo šeimoje darbe irt.t Norime aukštai sėdėti.Viduje mes-sukuriai kančios,todėl išorėje mums malonu,kai mus pripažįsta,aukština.

5 Tas noras būti aukščiau kitų-viena iš agresijos formų,o priežastis agresijos-baimė. Iš baimės pasirodyti silpnam,naudojame smurta prieš silpnesnius.

6 Mes visi bijome ir ji konkreti,nėra abstrakčios baimės.Baimė neturėti maisto ar pinigų,baimė ką apie jus galvoja,prarasti padėtį visuomenėje,prieš skausmą ar ligą,būti apjuoktam,nesužinoti meilės ar nebūti mylimam,prarasti mylimą,vaikus,prieš mirtį,kad neatitinkate įvaizdžio kurį apie jus sukūrė visuomenė.

7 Baimė viena iš didžiausių gyvenimo problemų.Protas apimtas baimės gyvena sumaištyje,konflikte,todėl jis tampa iškreiptu ir agresyviu.Jis nebando ieškoti kitokio mastymo ar atsisakyti įprasto mastymo,o tai pagimdo veidmainiškumą.Mes užsidedame kaukes.Viena iš pagrindinių baimės priežasčių-mūsų nenoras matyti save tokiais kokie esame.Mes stengiamė pabėgti nuo baimės,sukuriame idėjas ar įsivaizdavimus,bet tai tik sustiprina baimę.Todėl kaip ir pačią baimę,taip ir būdus jos išvengti, mes turime ištirti.Protas stengiasi įveikti baimę,pavergti disciplina,kontroliuoti,bet tada atsiranda trintis,konfliktas ir čia mes prarandame daug energijos

8 Pirmą ,ką turime išsiaiškiti,kaip atsiranda tai,ką turime omeny apie žodį‘‘baimė‘‘.Aš klausiu savęs,netai ko ašbijau,otai kas yra baimė.

Aš vedu tam tikrą gyvenimo būdą ir mastau atitinkamai,turiu tam tikras dogmas ir tikėjimus ir aš nenoriu ,kad tai būtų pažeista,nes tai sukeltų nestabilumo būseną.Tai smegenų lastelės sukuria šabloną ir nenori sukurti kito šablono,kuris negali būti neapsprestas ir sukelti nestabilumo buseną.Judesys nuo stabilaus iki neapibrėžto-tai tai ką aš vadinu baimę.

Dabar sededeamas čia aš nieko nebijau,bet už esamo momento ribos yra gilesnis proto sluoksnis,kuris sąmoningai ar pasamoningai masto,kas gali jam nutikti iš praeities ar ateities ir tokiu būdu mes bijome ir ateities ir praeities Aš padalinau laiką į praeitį ir ateitį.Įsijungia mintis ir sako:Būk atsargus,kad tai nepasikartotų,pasiruošk ateičiai,dabar kažką turi,bet ateity gali prarasti“

9 Dabar paimkit savo specifinę baimės formą,stebėkite tai,stebėkite jūsų reakcija į ją.Ar galite ją stebėti be mažiausio noro pabėgti,pateisinti,smergti ar užgniaužti?Ar galite stebėti baimę ,neminant to žodžio,kuris yra priežastis jos.Ar galite žiūrėti į mirtį, be to žodžio kuris sukelia mirties baimę.Pats tas žodis sukelia jaudulį,ar netaip.?Ar ne tas mirties pavyzdys jūsų atmintyje,apie tas mirtis kurias jūs matėt ir tiesiogiai susidūrėte,ar ne tas įvaizdis jums išaukia baimę?Ar jūs ištikrūjų bijote,kad jums ateis galas,o ne įsivaizdavimas apie jį.Ar baimę kelia pats žodis‘mirtis‘,ar reali gyvenimo pabaiga.Jei baimė kyla nuo žodžio ar prisiminimo,tai visai ne baimė.

Jūs sirgote,prieš du metus ir dabar likę prisiminimai apie kančias,dėl ko atmintis sako:‘Būk atsargus,kad vėl nesusirgti“.Taip atmintis su savo asociacijom sukuria baimę.Bet tai baimė be pagrindo,nes iš tikro jūs dabar sveikas.Mintis kuri visada sena,todėl kad yra atminties atsakas(prisiminimai visada seni) ir ji veikdama laike,sukuria baimės jausmą to ko mes bijome.Bet tas,kuris išaukia baimę nėra tikrasis faktas.Tikras faktas tai,kad jūs sveiki,bet pergyvenimai likę prote,kaip prisiminimai,prikelia mintį:‘Būk atsargus,nesusirk vėl‘.

10 Mes išsiaiškinome,kad mintys gimdo kažkokią baimės rūšį,bet ar yra aplamai baimė,nepriklausoma nuo kokių tai aplinkybių?Ar visada baimė yra minčių rezultatas?Mes bijome mirties,ar tai kas gali nutikti rytoj,ar po kažkurio laiko.Yra kažkoks atstumas tarp dabarties ir to kas gali nutikti.Mintis patyrė tą būsena.Stebint mirtį ji sako:‘aš mirsiu‘-ir sukuria baimę mirti.Bet jei taip neatsitiktų,ar iš vis gyvuotų kažkokia tai baimė?

11 Ar baimė yra minčių rezultatas?Jei gu taip,tai ęsant minčiai visada senai,tai ir baimė sena.Kaip mes jau nustatėme mintis visada sena,vadinasi tai ko mes bijome yra seno pasikartojimas.Mintis apie tai ,kas jau buvo ,projektuojasi i ateitį , sukurdama ten baimę.Vadinasi mintis atsakinga už baimę.Kad įsitikinti,kad taip yra galite patys.Kai prieš akis kažkas iškyla be tarpiškai,baimės nėra.Ji kyla tik tada ,kai įsijungia mintis.Dabar iškyla klausimas:ar įmanomą ,kad protas gyventų pilnai,visas dabartyje?Tai įmanoma tik tokiam protui,kuriame nėra baimės,bet kad tai suprasti,jūs turite suprasti laiko ir minties struktūrą.Kai jūs tai suprasite ne intelektualiai,ne žodžių lygmeny,o visa savo natūra,savo širdim, savo protu,visu savo vidum,tada jūs būsite laisvi nuo baimės,tada protas gali naudotis mintimis,negimdydamas baimės.

Mastymas,kaip ir atmintis reikalinga mūsų gyvenime.Tai vienintelis instrumentas,kurio mes naudojamės bendraudami,atlikdami darbus ir t.t.Mintis-tai atminties atspindys,kalba,kuri sukaupta dėka patirties,žynių,tradicijų,, laiko ir remiantis tuo mes reguojame,o tas reagavimas ir yra mastymas.Tokiu būdu mintys reikalingos tam tikrame lygyje,bet kai ji save psichologiškai orientuoja į ateitį ar praeitį,ji pagimdo baimę,taip pat ,kaip pagimdo ir malonumą.Protas pasidaro bukas ir iš čia neišvengiamai jis tampa inertiškas.Todėl aš klausiu savęs:‘‘Kodėl aš mastau apie praeitį,sekoje malonumo ir kančios,žinodamas,kad toks mastymas gimdo baimę?“Bet ar gali mintis psichologiškai pati sustoti,nustoti veikusi;kitaip baimė niekada nesibaiks.

12 Minties funkcija tokia,kad visada būti užimtai.Dauguma iš mūsų nori,kad mūsų protas būtų tiek užimtas,kad neturėtume galimybės pažvelgti įsave tokį koks esi iš tikro.Mes bijome save pamatyti tuščiais ir bijome žiūrėti į savo baimes.Blaiviu protu jūs galite sąmoningai pamatyti savo baimes,bet ar galite įsisąmoninti jas giliose savo sąmonės sluoksniuose?Ar galime padalinti baimę į sąmoninga ir pasąmoninga?Tai labai svarbus klausimas.Psihologai analitikai atskiria baimes esančias viršutiniuose ir apatiniuose sluoksniuose,bet sekant psichologais ,sutinkant su manim,jūs tik aiškinsit mūsų žinias,teorijas,mūsų dogmas;jūs nesuprasite PATYS SAVĘS.Teorijos kitų žmonių,kokios jos bebūtų,neturi jokios reikšmės.Tik PATYS SAU turite užduoti klausimą,argalima baimę padalinti į sąmoninga ar pasamoninga,ar yra viena-vienintelė baimė,kuriai mes priskiriame įvairias formas.Yra vienas noras ,vienintelis noras-jūs norite;objektai norų keičiasi,o pats noras lieka.Tai remiantis tuo,gal ir baimė yra viena?Mes bijome įvairiausių dalykų,bet pati baimė yra viena.

Kada jūs aiškiai suprasite,kad baimė negali būti padalinta,jūs pamatysite,kad visiškai atsikratėte tos pasąmoningumo problemos ir nuo viso to, kuo užsiėmę psichologai ir analitikai.Kai jūs supratote,kad baimė –tai vienas judėjimas,kuris išreiškia save per įvairius kelius ir kai jūs matote patį tą judėjimą,o nę tą objektą į ,kurį jis orientuotas,jūs atsiduriate prieš sunkiausią problemą:kaip jums priimti tą judėjimą be fragmentavimo į kurį labai linkęs protas?

13 Gyvuoja tik viena pilnatviška baimė.Bet kaip gali protas,kuris masto fragmentais,matyti pilną vaizdą?Ar įmanoma tai?Mes gyvename matydami vaizdą fragmentais ir galime žiūrėti į pilnatvišką baimę,tik per fragmentuotą mastymo procesą.Visas procesas,visas mastymo mechanizmas sudarytas iš visko padalinto į fragmentus:aš myliu jus,aš nekenčiu jūsų,jūs mano draugas,jūs mano priešas,mano darbas,mano polinkiai,pomėgiai,mano padėtis,mano žmona,mano vaikas,mano šalis,mano dievas,jūsų dievas,-visą tai,tik mastymo fragmentai.Ir mastymas stebi ar bando stebėti totalią baimės būsena,bet priveda jį prie fragmentų,todėl mes matome,kad protas apimti tą totalią baimę gali tik tada,kai nebėra minčių judėjimo.

14 Ar galite jūs stebėti baimę,be įsikišimo žinių,kurias jūs sukaupėte apie ją?Jeigu negalite,tada,tai ką jūs stebite-tai praeitis,ojei galite,tai pirmą kartą jūs tai darote be proto įsikišimo.Jūs galite stebėti,tik tai tada,kai jūsų protas labai ramus,panašiai,kaip kad jūs galite išgirsti kitą žmogų,tik tada,kai jūsų protas nekalba,vesdamas dialoga pats su savim apie savo asmenines problemas ir pavojus.Ar galite tokiu būdu žiūrėti į savo baimę,nebandant įveikti ją,atsidaužiant į kitą kraštutinumą-drąsą? Ar galite tikrai žiūrėti į baimę ir nebandyti pabėgti nuo jos? Kada jūs sakote:‘‘Aš turiu kontroliuoti ją,aš turiu atsisakyti jos,turiu suprasti ją“,-jūs bandot išsigelbėti nuo jos pabėgimu.Jus galite stebėti debesį,upelį, ugnį pakankamai ramiame prote todėl ,kad jums tai nelabai reikšminga,bet, stebėti save kurkas sunkiau,tai kaip praktinis suinteresuotumas tame labai didelis ir rekcija labai greita.Todėl,kai jūs susiduriate su baime ar nusivylimu,vienatve ar pavydu,ar dar kokia išsigimusia proto būsena,ar galite visą tai apimti pilnai, visa visuma,kad protas pakankamai ramiai galėtų visa tai stebėti? Ar gali protas priimti pačią baimę,o ne kažkokias jos formas?Priimti totaliai,pilnai pačią baimę,o ne tai,ko bijome.?Jei jūs žiūrite tiktai į konkrečias baimės formas,ar bandote jas įveikti vieną po kitos,jūs niekada neprieisite prie pagrindinės problemos,kuri reikštų,išmokti gyventi su baimę.

15 Kad gyventi su kažkuom  gyvu,kaip baimė,reikalinga neįprastai jautrus protas ir širdis,kurie nebūsią surišti su galutiniais vertinimais,galėtų sekti paskui kiekvieną baimės judesį.Jeigu jūs stebite ir gyvenate su baimę,tai tam ,kad pažinti pilną baimės prigimtį,jums nereikės net vienos dienos. Pakankamai bus sekundės ar minutės.

Jei jus taip pilnai pajausite baimę,tai būtinai paklausite:‘‘Kas ta esybė,kuri gyvena su baime?Kas stebi baimę,sekdamas pagal visas jos formas?Kas tas,kuris įsisąmonina pačią baimės esmę?Ar tas,stebintysis yra mirusi ,statiška esybė,prikaupusi masę žinių ir informacijos apie save,ir ar tai ‚‘kažkas“,kas miręs stebi ir gyvena su baimę?Ar stebintysis yra praeitis ar esybė,gyvenanti esamame momente?“Kaip jūs atsakysite?Neatsakynėkite man,atsakykite patys sau.Ar jūs stebintysis su mirusia esybę,sekantis tai kas gyva,ar jūs gyva esybė sekanti tai kas gyva.Ar stebinčiajame abi tos būsenos.

16 Stebintysis-tai cenzorius,kuris nenori patirti baimės.Stebinčiajame yra visa visuma pergyvenimų surištų su baimę.Vadinasi stebintysis egzistuoja atskirai nuo to ,kas vadinasi baimė.Tarp jų yra tam tikras intervalas.Stebintysis visada bando nugalėti baimę ar pabėgti ir todėl tarp jų vyksta nepertraukiama kova,kuri naudoja labai daug energijos.

Stebėdami jūs sužinosite,kad stebintysis-tai tik krūvelė idėju i prisiminimų,neturintis ne tik kažkokios vertės,bet ir substancijos,tuo tarpu ,kaip baimė yra kažkas gyva,tikra ir jūsų bandymas suprasti baimę,dėka abstrakcijos ,žinoma prie nieko negali privesti.Bet argi tas kuris stebi ir sako“Aš bijau“,tikrovėje kuom nors skiriasi,nuo stebėjimo objekto,kuris ir yra baimė?Stebintysis yra baimė.Ir kai tai sąmoningai suvokiama,nebereikia eikvoti energijos pastangoms,kad išvengti baimės ir laiko-erdvės intervalas tarp stebėtojo ir stebimo išnyksta.Kai jūs matote,kad jūs esate dalis baimės,neegzistuojate atskirai nuo jos,matote,kad jūs esate baimė,kai nieko negalite su ja padaryti,tada baimė pilnai išnyksta.

VI Dalis

Prievarta.  Pateisinimas ir smerkimas.  Idealas ir tai kas realiai  egzistuoja .

Baimė, malonumas, kančia, mintys ir prievarta  glaudžiai susijusios  tarpusavyje.

Daugelis iš mūsų jaučia malonumą naudodami prievarta prieš kitus, dėl neapykantos kažkokiai tai rasei ar grupei žmonių, nuo kovos su kitais. Bet tokioje proto būsenoje, kurioje bet kokio polinkio prievartai nebėra, egzistuoja džiaugsmas, neturintis nieko bendro su malonumu , gaunamu iš prievartos , kuri su savo prieštaravimais, neapykanta ir baime.

Ar galim mes prasibrauti iki pačių prievartos pašaknų ir tapti laisvais nuo jos? Kitaip mes gyvensim pastovioje kovoje vienas su kitu. Jei jus tenkina toks gyvenimo būdas, o , panašu kad, daugelį tai tenkina, tai gyvenkite ir toliau taip; jei jūs sakote:“Ką man daryti? Labai gaila, bet ji niekada nepasibaigs“, -tada mums nėra su jumis apie ką kalbėti. Jūs save užblokavote. Bet jeigu jūs sakote , kad tai įmanoma, tai gali pasitarnauti pagrindu tolimesniam mūsų bendravimui.

Tai va, aptarkime su jumis kartu, tie iš jūsų, kurie gebantys tokiam bendravimui, ar įmanoma visiškai nutraukti visas prievartos formas mumyse pačiuose ir tuo pačiu tęsti gyvenimą šitame siaubingai žiauriame gyvenime. Aš manau, kad tai įmanoma. Aš nenoriu , kad manyje reikštųsi nors menkiausias prievartos, įtarinėjimo, pavojau ar baimės bruožas. Aš noriu gyventi visiškoje ramybėje. Tai nereiškia , kad aš noriu mirti. Aš noriu gyventi šitoje nuostabioje žemėje, noriu žiūrėti į medžius, gėlės upes, pievas, į moteris, vaikus ir tuo pačiu gyventi pilnoje harmonijoje su pasauliu ir su savim. Tai ką man daryti?

Jei mes žinosime, kaip žiūrėti į prievartą-ne tik į išorinę: karus, banalų antagonizmą, klasinius konfliktus,-bet ir į prievartą esančią mūsų viduje,-tada gal būt, mes ir pakilsim aukščiau prievartos.

Tai labai sudėtinga problema. Šimtmečių eigoje žmogus naudojo prievartą; religijos visame pasaulyje bandė sutaikyti žmones, bet nei vienai to padaryti nepasisekė. Taigi, jei mes norime įsigilinti į šį klausimą, mažų mažiausiai mes turime į tai atsižvelgti labai rimtai, nes tai mus nuves į visiškai kitokią srytį.Bet jei mes norime tik pažaisti su šia problema, dėl intelektualaus prasiblaškymo, mes toli nenueisime. Jūs galite pagalvoti, kam kažką tai daryti, kai tiek daug žmonių žemėje nežiūri į tai pakankamai rimtai ir nieko šituo atžvilgiu nesiruošia daryti. Bet tai juk nemano rūpestis , kaip kiti į tai žiūri , rimtai ar ne. Aš pats žiūriu į tai pakankamai rimtai ir šito užtenka. „Aš ne sargas jūsų brolio“, aš pats , kaip žmogus, giliai suprantu šitą prievartos problemą, ir aš matau, kad manyje nėra polinkio į prievartą, bet aš negaliu pasakyti jums ar kažkam kitam: atsisakykite prievartos. Bet tai neturi prasmės, kol jus patys prievartai jaučiate poreikį. Todėl , jei jūs ištikro norite suprasti prievartos problemą, pradėkime tyrinėjimą kartu. Kaip mums prieiti prie šitos prievartos problemos? Ar jūs galvojate , kad problemą reikia spręsti išoriniame pasaulyje ar  reikia ją tyrinėti tokią, kokia ji yra mūsų viduje. Jeigu jūs tikrai neturite polinkio į prievartą, tai prieš jus neišvengiamai iškyla klausimas: “Kaip man gyventi pasaulyje pilname prievartos, pavydo, žiaurumo? Ar nepražūsiu jame “.Jei jūs užduodate tokį klausymą, tai, kaip man atrodo, jūs realiai negyvenate vidiniu pasauliu. Jei jūs randatės šitoje vidinėje būsenoje, tai pas jus visai nėra problemų. Jus gali įkalinti kalėjime už atsisakymą tarnauti armijoje, sušaudyti už tai, kad jūs nenorite kariauti, bet tai jums nėra problema , jei jus sušaudys. Tai ypatingai svarbu suprasti.

Mums reikia suprasti prievartą ne kaip idėja, bet kaip faktą, egzistuojantį žmogaus gyvenime, ir tas žmogus esu aš pats. Kad įeiti gyliau į šitą problemą, aš turiu būti atviras jai, aš turiu palikti save neapsaugotą prieš save patį. Nėra prasmės atverti save prieš jus, nes gal jūsų tai visai nedominą. Aš turiu būti tokioje proto būsenoje, kuri norėtų tai tyrinėti iki galo, nesustodama ir nesakydama, kad nenoriu eiti toliau.

Man turi būti visiškai akivaizdu, kad žmogus linkęs į prievartą. Aš reiškiau šitą polinkį pyktyje, mano seksualiniuose reikalavimuose, mano neapykantoje, kuri pagimdė nesutarimus, pavyde ir t.t. Aš pergyvenau visa tai ir įsisąmoninau visą tai, ir sakau sau: “Aš noriu suprasti šitą problemą pilnai, o ne vieną kažkokį fragmentą, tipo karo. Aš noriu suprasti šitą agresyvumą žmonyse, kuri taip pat yra ir gyvūnuose, kurios dalis esu Aš“

Prievarta netik tai , kai vienas žudo kitą. Aštriai pasakyti žodžiai-taip pat prievarta. Ji pasireiškia kai mes kažką grubiai atstumiame, kai mes paklūstame iš baimės.Ir taip prievarta-tai netik organizuota kova vardan dievo, vardan visuomenės ar šalies. Prievarta-tai kur kas gilesnis ir subtilesnis dalykas, ir mes pasistenksime įsigilinti į tai giliau.

Kai jūs vadinate save indusu , krikščioniu ar europiečiu , ar dar kaž kuom, tai demonstruojate prievarta. Ar jūs suprantate, kodėl tai prievarta? Todėl , kad jūs atskiriate save nuo kitų, nuo likusios žmonijos. Kai jūs atskiriate save nuo kitų, tikėjimu, tautybe, tradicijom, jūs gimdote prievartą. Todėl žmogus , siekiantis suprasti prievartą, nepriklauso jokiai šaliai, jokiai religijai, jokiai politinei partijai ar sistemai. Visos jo mintys užimtos tik tam, kad suprasti žmoniją . Prievartos atžvilgiu egzistuoja tik dvi filosofinės pozicijos. Viena skelbia: prievarta-įgimta žmonijos savybė; kita skelbia: prievarta-tai rezultatas socialinės kultūrinės aplinkos, kurioje mes gyvename. Mūsų nedomina kokiai pozicijai mes  atstovaujam, -tai nesvarbu. Svarbu pats faktas, kad mes ją naudojam, o ne priežastis to. Viena iš populiariausių prievartos pasireiškimų-tai pyktis. Kai puola mano sesę ar žmoną, aš sakau, kad patiriu teisingą pyktį. Kada puola mano šalį, mano idėjas, mano principus, mano gyvenimo būdą, tai mano pyktis pateisinamas. Aš taip pat pykstu kai puola ant mano įpročių, mano menkavertės nuomonės. Kai jūs skaudžiai užgaunate mane, ar įžeidinėjate, aš pykstu; jei jūs pabėgote su mano žmona, aš pradedu pavydėti, ir šitas pavydas skaitomas teisingu, todėl , kad mano žmona-mano nuosavybė.  Ir dažniausiai visos šitos pykčio formos morališkai pateisinamos. Žudimas vardan savo šalies taip pat patesinamas. Taigi kai mes kalbame apie pyktį, kuris yra dalis prievartos, ar mes tyrinėsime jį, kaip teisingą ar neteisingą, atitinkamai žvelgdami į mūsų polinkius priklausomus nuo mūsų vidaus tradicijų, ar mes tyrinėsime pyktį , kaip faktą.? Ar aplamai egzistuoja teisingas pyktis? Ar tai tik pyktis? Ne egzistuoja nei bloga , nei gera įtaka, tiesiog yra įtaka. Bet kai mane įtakoja kažkas tai kas man nepatinka, aš vadinu tai bloga įtaka. Kai jūs ginate savo šeimą, savo šalį, mažą spalvotą skiautę, vadinama vėliava, tikėjimą, idėją, dogmą, daiktą, kurio reikalaujate, ar kuris yra jūsų nuosavybė, pats faktas šitos gynybos pasireiškia pykčiu . Taigi, ar galite jūs žvelgti į pyktį, be pateisinimo, nesakydami: „Aš turiu ginti savo nuosavybę“ arba „Aš turėjau teisę pykti“, arba „Kaip kvaila buvo pykti“? Ar galite žiūrėti į pyktį, kaip į kažką egzistuojanti savaimę? Ar galite žiūrėti į pyktį visiškai objektyviai, t.y. nepateisinant ir nesmerkiant jo? Ar galite į tai žiūrėti būtent tokiu būdu?

Ar aš galiu žiūrėti į jus, nepriklausomai nuo to, ar jaučiu jums priešpriešą ar skaitau jus nuostabiu žmogumi? Aš galiu pamatyti jus tik tada , kada žiūrėsiu į jus su tam tikru dėmesiu, kuriame nebus paminėtų tarpusavio santykių aspekto. Ir ar aš galiu žiūrėti į pyktį tokiu pat būdu? O būtent, kad aš nebėgu nuo šitos problemos , nesipriešinu jai, kad aš stebiu šitą neįtikėtiną fenomeną be jokios reakcijos į jį.

Labai sunku žiūrėti į pyktį be aistros, nes jis yra dalis manęs, bet būtent taip aš bandau žiūrėti. Štai aš, linkęs į prievartą žmogus, nepriklausomai nuo to, juodas aš ar baltas, raudonas ar rudas. Man nėra svarbu, ar šitas polinkis paveldėtas ar įtakotas visuomenės; man svarbu viena: ar įmanoma būti laisvam nuo jos. Būti laisvam nuo prievartos-tai man yra viskas. Tai man svarbiau negu seksas, maistas, padėtis, nes šitas polinkis žudo mane ir mūsų pasaulį, aš noriu tai suprasti, aš noriu būti aukščiau to. Aš jaučiu atsakomybę už visą šitą prievartą ir neapykantą pasaulyje. Aš sakau sau:“Aš sugebėsiu kažką padaryti, jei tik sugebėsiu pakilti aukščiau prievartos, neapykantos, nacionalizmo“. Ir tas jausmas, kad aš turiu tai suprasti, ištyrinėti pačiame savyje, duoda stulbinančią energiją, aistringą norą tyrinėti.

Bet pakilti virš prievartos-nereiškia užgniaužti ją, atmesti ją ar sakyti: „Ką gi, tai dalis manęs, ir nieko su tuom nepadarysi“ arba „Man nereikia šito“ . Aš turiu matyti prievartą, aš turiu ją ištyrinėti, aš turiu glaudžiai prie jos prisiliesti, bet toks prisilietimas neįmanomas , jei aš ją pateisinu ar teisiu. Netgi teisiant prievartą, pats tas faktas teisimo pateisina ją. Todėl aš sakau: nustokite kol kas teisti ar teisinti ją.

Tai gi, jeigu jūs norite nutraukti prievartą, jei jūs norite nustoti kariauti, tai kiek daug energijos jūs tam atiduodate? Nejaugi jums nesvarbu, kad jūsų vaikus žudo karuose, kad šaukia juos į karinę tarnybą ir ten su jais grubiai elgiamasi ir paverčia juos į mėsos gabalus? Argi tai jūsų nejaudina? Dieve mano jei jūsų tai nedomina, tai kas jus tada domina? Taupyti pinigus? Pramogauti? Vartoti narkotikus? Ne jau jūs nematote , kad prievarta jumyse pačiuose žudo jūsų vaikus? Ar jūs skaitote , tai kažkokia abstrakcija?

Jei jūs suinteresuoti, pabandykite įsigilinti į šią problemą visa savo širdim , visu savo protu. Jūs neįsitaisykite patogiai, sakydami „Ką gi papasakokite man apie tai“ . Aš kartoju jums , jūs negalite sekti, stebėti  pykčio ar prievartos, kol žiūrite smerkiančiai ar pateisinančiai. Ir jei jums tai ne taps deginančia problema, jūs nesugebėsite nutraukti pykčio ar prievartos. Taigi,  visu pirmą , jūs turite pradėti mokytis. Jūs turite išmokti žiūrėti į pyktį, taip , kaip jūs žiūrite į savo žmoną ar vaikus. Jūs turite išmokti klausytis net politiko. Jūs turite išsiaiškinti, kodėl jūs neobjektyvus, kodėl jūs teisiate ar pateisinate; jūs turite suprasti, kad jūs teisiate ar pateisinate, todėl kad, pats teisimas ar pateisinimas yra dalis socialinės struktūros, kurioje jūs gyvenate, su jūsų sąlygotumais, tokiais kaip aš vokietis ar indusas, negras ar baltasis, kuom jūs ten bebūtumėte gimę su savo proto bukumu, kurį apsprendžia sąlygotumas.

Kad atskleisti kažką fundamentalaus, jūs turite būti gębūs įsigilinti giliai. Jei pas jus grubus ginklas, bukas instrumentas, jūs nesugebėsite įsigilinti. Todėl dabar mes norime mūsų instrumentą, mūsų protą  padaryti aštrų, kuris pasidarė bukas nuo visų tų teisimų ir pateisinimų. Jūs galėsite giliai įsigilinti, jei jūsų protas toks pat aštrus , kaip adata, toks pat tvirtas kaip deimantas.

Nėra prasmės įsidrėbus fotelyje , klausti: „Kaip man tokį protą padaryti?“ . Jūs turite norėti, kad jūsų protas tokiu taptu, taip , kaip jūs norite savo eilinio malonumo. Nepažeidžiamumo jausmas, jūsų protą daro buku ir kvailu, kuris atskyrė jus siena ir kuris yra dalis teisimo ir pateisinimo. Kai jūsų protas atsikratys šito, jūs galėsite, žiūrėti, tyrinėti, įsigilinti-ir galbūt pasieksite tokią būseną, kada visiškai įsisąmoninsite visą tiesą.

Ir taip grįžkime prie pagrindinės problemos: ar įmanoma išgyvendinti prievarta mumyse pačiuose? Jei jūs sakote:“ Jūs nepasikeitėte, kodėl gi?“-tai taip pat viena iš prievartos formų. Aš taip nesakau, aš nesiruošiu jus kažkuom įtikinėti. Tai jūsų gyvenimas, -ne mano, jūsų gyvenimo būdas-tai jūsų reikalas. Aš klausiu, ar gali žmogus, gyvenantis bet kokioje visuomenėje, pilnai išsilaisvinti iš polinkio prievartai? Jei tai įmanoma, tai pats tas procesas atves prie visiškai kito gyvenimo būdo.

Daugelis iš mūsų prievartą laiko gyvenimo normą. Du siaubingi karai nieko mūsų neišmokė. Jie statė vis daugiau barjerų tarp žmonių, tarp jūsų ir mūsų. Bet ką daryti tiems, kas nori atsikratyti prievartos? Aš negalvoju, kad kažką galime pasiekti analizės būdu, kas ją bevestų-jūs pats ar profesionalus analitikas. Galbūt mums pasiseks save pakeisti, gyventi kažkiek ramiau, stipriau jausti meilę, bet tai neduos pilnatvės jausmo. Bet vis dėlto aš turiu žinoti, kaip vesti analizę, todėl , kad analizės procese mano protas neįtikėtinai aštrus, ir ta aštrumo, dėmesio, rimtumo kokybė leidžia viską priimti pilnatviškai. Žmogus nepajėgus viską apimti vienu žvilgsniuoja. Matymo ryškumas galimas tik tada , kai žmogus mato visas detales, o po to vyksta šuolis į pilną, visaapimantį matymą.

Kai kurie iš mūsų, kad atsikratyti prievartos, naudoja neprievartos idealą: mes galvojame, kad , turėdami priešingą idealą, atsikratysime nuo tikros prievartos. Bet tai neįmanoma. Pas mus jau buvo nesuskaičiuojami kiekiai idealų, jais pilnos visos šventos knygos, bet mes visgi linkę į prievartą. Tai kodėl mums nepradėjus mokytis neprievartos, kad paskui visiškai užmiršti šitą žodį?

Jei jūs norite suprasti kažką egzistuojančio, jūs turite tam atiduoti visą savo dėmesį, visą savo energiją. Šitas dėmesys ir energija išsisklaido, kai jūs sukuriate fiktyvų idealų pasaulį. Ar galite visiškai atsiriboti nuo idealo? Žmogus , kuris pakankamai rimtas, siekiantis išsiaiškinti, kas yra priežastis, kas yra išmintis, kas yra meilė, apskritai neturi idėjų, jis gyvena tik tame, tai kas yra.

Kad ištirti patį savo pykčio faktą, jūs turite atmesti bet kokį jo vertinimą, nes kai tik jums ateina mintis priešinga esamai, prasideda vertinimas ir todėl jūs negalite matyti , taip kaip yra realybėje. Kai jūs sakote, kad kažko nemylite ar nekenčiate tai yra faktas, nors ir skamba siaubingai. Jei jūs žiūrute į šį faktą, pilnai į jį pasinerdami, jis paprasčiausiai nustoja egzistuoti. Jei jūs sakote: “Aš neturėčiau nekęsti, mano širdyje turi būti meilė“,-tada jūs gyvenate veidmainystės pasaulyje, dvigubo elgesio standarte. Gyventi pilnatviškai , esamame momente, vadinasi gyventi tame taip- kaip yra, gyventi realybėje, be jokio vertinimo ar teisimo. Tada jūs  taip pilnai suprantate tą faktą, kad jūsų pyktis nustoja egzistuoti. Kai jūs aiškiai matote problemą, ji nustoja egzistuoti.

Bet ar jūs galite aiškiai matyti prievartos faktą? Prievartos faktą ne tik išorėje, bet ir viduje? Tai reikštų , kad jūs pilnai laisvi nuo prievartos, todėl kad nesiekiate ideologijos , kad atsikratyti nuo jos. Tam reikalinga labai gili meditacija, o ne žodinis  su tuom sutikimas arba nesutikimas.

Jūs perskaitėte eilę teiginių,  bet ar supratote realiai? Jūsų sąlygotas protas, gyvenimo būdas, visa visuomenės struktūra, kurioje jūs gyvenate, maišo tam, kad pamatyti šitą faktą ir išsilaisvinti nuo jo akimirksniu. Jūs sakote: „Aš pagalvosiu apie tai, aš išsiaiškinsiu ar įmanoma išsilaisvinti nuo prievartos ar ne. Aš norėčiau, aš pabandysiu“. Tai vienas iš pačių siaubingiausių pareiškimų: „Aš norėčiau , aš pabandysiu“. Geriausiai jums nebandyti: arba daryti arba ne. Jūs remiatės laiku, kai namas jau dega. Namas dega dėl prievartos visame pasaulyje, ir jumyse pačiuose, o jūs sakote: „Leiskite man pagalvoti , kokia ideologija pasirodys pati veiksmingiausia, kad užgesinti ugnį?“. Kai jūsų namas dega, ar jūs aptarinėjate spalvą žmogaus plaukų nešančio vandenį?

 

Santykiai. Konfliktai. Visuomenė. Skurdas. Narkotikai. Palyginimai. Norai. Idealai. Veidmainystė.




Prievartos nutraukimas, kurį mes ką tik aptarėme, nereiškia, kad mes esame taikoje patys su savim ir, atitinkamai visuose kituose santykiuose su kitais.
Santykiai tarp žmonių grindžiami įsivaizdavimų formoje, kurie yra apsauginiai mechanizmai. Kiekvienas iš mūsų, visuose mūsų santykiuose sukuria įvaizdį kito, savaip įsivaizduoja, ir santykiai esti ne tarp žmonių, o tarp tų dviejų įsivaizdavimų. Žmona turi įvaizdį vyro, nors ji gal to ir neįsisąmonina, bet taip yra. Vyras turi įvaizdį žmonos. Žmogus turi savo nuomonę, įvaizdį,  apie save patį, apie šalį, ir mes pastoviai stipriname tuos įsivaizdavimus, visą laiką kažką prie jų pridėdami. Būtent tarp šitų įsivaizdavimų ir egzistuoja santykiai. Realūs faktiški santykiai tarp dviejų žmonių ar tarp daugelio, visiškai nutrūksta, kai vyksta įsivaizdavimo ar įvaizdžio formavimas. Visiškai aišku, kad santykiai grindžiami įsivaizdavimais, niekada negali įnešti taikos į santykius, kadangi įsivaizdavimas nerealus, o žmogus negali gyventi abstrakčiai. Tuo tarpu mes visi būtent tai ir darom. Mes gyvename idėjose, teorijose, simboliuose, įsivaizdavimuose, mūsų pačių sukurtuose apie save ir apie kitus ir visiškai nesantys realybe. Visi mūsų santykių pagrindas grindžiamas įvaizdžio formavimu ir todėl tai visada kurs konfliktą. Tai kaip tada įmanoma gyventi pasaulyje – mumyse pačiuose, ir mūsų santykiuose su kitais? Galų gale gyvenimas – tai judėjimas santykiuose, už gyvenimo ribų jų aplamai nėra, ir jei gyvenimo pagrindas suformuotas abstrakcijos , idėjos ar spekuliacinių nuorodų, tai toks abstraktus gyvenimas neišvengiamai sukurs santykius, kurie taps karo lauku. Ir taip, ar įmanoma žmogui gyventi ramiu, vidiniu gyvenimu be kažkokių tai prievartos, užgniaužimo, sekimo pagal kažką tai, formos. Ar gali jis savyje sukurti tokią tvarką, kuri taptų gyvenimo pagrindu, nepriklausoma nuo idėjų sistemos, sukurti vidinę ramybę, kuri niekuom, niekada negali būti sutrikdyta, - ir ne kažkokiame mistiniame, fantastiniame , abstrakciniame pasaulyje, o kasdieniniame gyvenime, namuose ir darbe? Aš manau, kad mes turime įsijausti į šią problemą labai atidžiai, kadangi mūsų sąmonėje nėra nei vienos vietos , kuri nebūtų paliesta konflikto. Visuose mūsų santykiuose, tebūnie tai santykiai su artimu žmogum, kaimynu ar visuomene, egzistuoja konfliktas, prieštaravimų konfliktas, nuomonių nesutapimas, skirtumai ir dviprasmybės. Stebint save ir mūsų santykius su visuomene, mes matome, visuose mūsų buities lygiuose esantį  konfliktą, didelį ar mažą, iššaukiančius  paviršutinius atsakymus ar vedančius į katastrofines pasekmes.
Žmogus susitaikė su konfliktu, kaip su neatmetama kasdienio egzistavimo dalim, todėl , kad jis susitaikė su  konkurencija, pavydu, godumu, agresyvumu, gobšumu, kaip su gyvenimo norma. Priimdami tokią gyvenimo tvarką, mes priimame tokią visuomenės struktūrą, kokia ji yra, ir gyvename garbės troškimo šablonu. Kai mes ištyrinėsime mūsų protus ir širdis, mūsų mastymo būdus, mūsų jausmus ir tai kai mes gyvename kasdien, mes įsitikiname, kad kol mes taikomės prie gyvenimo šablono, gyvenimas yra karo lauku. Jei mes šito nepriimame, o nei vienas išmintingai religingas žmogus negali susitaikyti su tokia visuomene, tai mes visiškai laisvi nuo psichologinės visuomenės struktūros.
Daugelis iš mūsų praturtėjo visuomenės dėka: godumas, pavydas, pyktis, neapykanta, įtarumas, nerimas – visą tai, tai ką visuomenė sukūrė mumyse ir ką mes sukūrėme savyje patys, - viso šito mes turime pertekliuje. Visame pasaulyje įvairios religijos propaguoja neturtą. Vienuolis apsiveja vienuolio rūbais, pakeičia savo vardą, nusiskutą galvą , apsigyvena vienutėje, duoda neturto ir susilaikimo  įžadus. Rytuose jie turi vieną raištį per juosmenį, viena skarą, vieną maisto davinį per dieną ir visi mes gerbiame tokį elgetos būdą. Bet pas tuos žmones, apsivijusiais skurdo apriedais, visgi viduje psichologiškai yra daug pasaulietiškų dalykų, kadangi jie visi ir toliau siekia padėties ir prestižo. Jie priklauso vienam ar kitam vienuolių ordinam, vienos ar kitos religijos. Jie vis dar gyvena skirstydami kultūras , tradicijas. Tai ne skurdas. Skurdas – visiška laisvė nuo visuomenės. Nors žmogus gali tūrėti šiek tiek daugiau rūbų, šiek tiek daugiau maisto, kokią tai turi reikšmę? Bet , nelaimei, daugelis žmonių turi polinkį į ekshibicionizmą, savimeilę,  ir savireklamą.
Neturtas pasidaro stebuklingai nuostabus, kai protas laisvas nuo visuomenės. Žmogus turi tapti skurdžium(tai kas Evangelijoje rašoma“dvasios ubagas‘‘), ubagu vidumi, nes kai nėra ieškojimų, nėra norų, nėra nieko – tik šis vidinis skurdas gali pamatyti gyvenimo Išmintį. Gyvenimo Išmintį – kurioje visai nėra konflikto. Toks gyvenimas – tai palaima, kurios negalima surasti jokioje bažnyčioje, jokioje šventykloje. Bet kaip mes galime išsilaisvinti iš psichologinės visuomenės struktūros? Ką reiškia išlaisvinti save iš pačios konflikto esmės? Nereikia daug darbo , kad palenkti ar nulaužti, kažkurias konflikto šakas, bet mes dabar klausiame, ar galime gyventi visiškoje vidinėje ir, vadinasi, išorinėje ramybėje? Tai nereiškia, kad mes paprasčiausiai turime gyventi augalo gyvenimu ar rastis užsistovėjimo būsenoje. Atvirkščiai, mes tapsime dinamiški, gyvais, pilni energijos.
Tam , kad tai suprasti ir išsilaisvinti iš bet kokių problemų, mums reikalingi didžiuliai kiekiai energijos, ugningos , pastoviai tekančios energijos, ne tik fizinės  ar protinės energijos, bet taip pat energijos , nepriklausančios nuo kažkokio tai motyvo, ar kažkokio tai psichologinio stimulo. Jei mes priklausomi nuo kažkokio tai stimulo, tai patys tie stimulai daro mūsų protą buku ir nejautriu. Vartodami kažkokią tai narkotikų rūšį, mes galime gauti energijos, kurios pakanka, kad kažkokį tai laiką aiškiai matyti daiktus. Bet mes vis tiek grįžtame į mūsų pradinę būseną ir vis daugiau ir daugiau tampame priklausomi nuo narkotikų. Tokiu būdu, bet koks stimuliavimas, gautas iš bažnyčios, alkoholio ar narkotikų, nuo parašyto ar pasakyto žodžio, neišvengiamai sukurs priklausomybę, ir ši priklausomybė maišys mums aiškiai matyti ir suprasti, ir, automatiškai, neteksim mums būtinos gyvenimo energijos.
Kaip be būtų gaila, mes visada psichologiškai nuo kažko tai esame priklausomi. Kodėl mes turime tą poreikį – būti priklausomybėje? Mes su jumis nutarėme eiti į šitą kelionę kartu, jūs nelaukiate, kad aš jums parodyčiau priežastis jūsų priklausomybių: jei mes tyrinėsime kartu, mes ir padarysime atradimus kartu. Tokiu būdu, tai bus jūsų asmeniški atradimai, ir, jie būdami jūsų, duos jums gyvenimo jėgos.
Aš atskleidžiu sau, kad aš priklausomas nuo kažko tai , sakykim, nuo auditorijos, kuri stimuliuojančiai veikia mane. Aš gaunu iš auditorijos, nuo kreipimosi į didelę grupę žmonių, kažkokią tai rūšį energijos, ir todėl aš priklausomas nuo tos auditorijos, nuo tų žmonių, sutinka jie su manim ar ne. Kuo daugiau jie su manim nesutinka, tuo daugiau gyvenimiškos energijos jie man duoda. Jei jie sutinka, tai jų sutikimas yra labai paviršutinis, tuščias. Taip aš atskleidžiu, kad man reikia auditorijos, kadangi kreipimasis į žmones – galingas stimuliatorius. Kodėl? Kodėl aš priklausomas? Todėl , kad aš savyje, viduje, aš tuščias, paviršutinis, manyje nėra energijos šaltinio, kuris visada pilnas, visada judesyje, pripildytas gyvenimo jėgos, tekančios , gyvos. Štai kodėl aš priklausomas. Aš nustačiau priežastį.
Bet ar išlaisvins mane tas priklausomybės suvokimas? Todėl kad priežasties nustatymas yra tik minčių aktas, tai akivaizdu, kad tai neišlaisvins proto iš priklausomybės. Grynas intelektualinis idėjos suvokimas ar emocionalus ideologijos priėmimas negali proto išlaisvinti iš priklausomybės. Jis visgi bus priklausomas nuo kažko tai, kas jį stimuliuos. Protas išsilaisvina iš priklausomybės, kai jis įsisąmonina visą stimuliavimo struktūrą ir prigimtį, kai jis įsisąmonina, kad priklausomybė daro jo protą, buku, kvailu, inertišku. Tik pilnas šitos struktūros įsisąmoninimas daro protą laisvą. Todėl aš turiu išsiaiškinti, ką reiškia įsisąmoninti pilnai. Iki tol, kol aš priimu gyvenimą iš tam tikro atskaitos taško, žiūriu į jį per  tam tikros patirties prizmę, kurią aš ypatingai vertinu, remiuosi mano sukauptom tam tikrom gyvenimo žiniom, kadangi visą tai sudaro mano objektyvų gyvenimo pagrindą, mano“Aš“, iki tol aš negaliu matyti pilnai. Aš intelektualiai nustačiau, žodžių lygyje, analizės pagalba priežastį mano priklausomybės, ir visas tyrimas darytas minties, neišvengiamai yra fragmentinis; todėl kažką pamatyti pilnai aš galiu tik tada, jei mintis neįsimaišo.
Tik tada aš matau patį faktą mano priklausomybės, ir tikrai matau tai, kas yra. Aš žiūriu į tai be jokio „patinka“ ir „nepatinka“, aš nesiekiu išvengti šitos priklausomybės , būti laisvam nuo jos priežasties. Aš stebiu jį, ir kai vyksta toks stebėjimas, aš matau pilną vaizdą, o ne atskirus fragmentus, o kai protas suvokia pilną vaizdą, tai ir yra LAISVĖ. Dabar aš išsiaiškinau, kad ten kur yra fragmentavimas, įvyksta energijos išskaidymas. Aš nustačiau prigimtinį energijos švaistymo šaltinį.
Jūs galbūt skaitote, kad neeikvojama energija, jei jūs sekate, ar paklūstate šventiko autoritetui, ritualui, dogmai, partijai, ar kažkokiai tai ideologijai? Bet sekimas ir paklusimas ideologijai , nepriklausomai nuo to, gera ji ar bloga, pripildyta ji šventumo ar ne, yra fragmentuota veikla ir, pasekmėje, konflikto priežastis. O konfliktas neišvengiamai kils iki tol, kol bus skirstymas į tai, kas turi būti ir į tai, kas yra, ir bet koks konfliktas yra energijos švaistymas. Jei jūs klausiate savęs: „Kaip man išsilaisvinti iš konflikto?“ , - jūs sukuriate naują problemą, ir pasekmėje, sustiprinate konfliktą. O tuo tarpu, jei jūs tai priimate , kaip faktą, žiūrite į jį, kaip kad žiūrėtumėte į kažkokį tai konkretų objektą, aiškiai, betarpiškai, tada jūs suprastūmėte pačią svarbiausią tiesą – suprastūmėte, kad yra toks gyvenimas, kuriame visai nėra konflikto.
Pažiūrėkime į tai kitaip. Mes visada lyginame tai , kokie mes esame, su tuo , kokie mes turėtume būti. Tai, kokie mes turėtume būti, yra projekcija mūsų minties apie tai, kokiems mums reikėtų būti. Priešiškumas kyla ir tada , kai mes lyginame save netik su kažkuom tai, bet ir su tuom, kokie mes buvome vakar. Vadinasi egzistuoja konfliktas tarp to , kas turi būti , ir tarp to , kas yra. Tai , kas yra, egzistuoja tik tada, kai nėra palyginimo visai. O gyventi su tuom , kas yra, vadinasi būti ramybės ir taikos būsenoje. Tik tada jūs galite atiduoti visą dėmesį, nesiblaškydami į tai, kas yra viduje, ar tai būtų nusivylimas, pavojus, žiaurumas, vienatvė ir gyventi su visu tuom; tada nėra prieštaravimo ir, pasekmėje nėra konflikto.
Bet visą laiką save lyginame su tais, kas turtingesnis, daugiau sėkmingesnis, protingesnis, mylimesnis, populiaresnis ar daugiau žinomas vienuom ar  kituom. Šitas „daugiau“ vaidiną labai svarbų vaidmenį mūsų gyvenime. Tas mūsų vertinimas palyginimuose su kažkuom yra pati pirmoji konflikto priežastis.
O kodėl aplamai vyksta vertinimas? Kodėl mes lyginame save su kitais? Mus mokino šito nuo vaikystės. Kiekvienoje mokykloje A lyginamas su B , ir A žudo save tam , kad būtų panašus į B. Kai jūs visai nelyginate, kai nėra idealo, nėra priešingybės, nėra dvigubinimosi faktoriaus, kai jūs daugiau nebevedate kovos, kad tapti kitu, nei jūs esate, kas tada vyksta su jūsų protu? Jūsų protas nustoja kurti priešingybes ir darosi aukščiausio lygio išmintingas, jautrus, pajėgus didžiuliai aistrai, todėl , kad pastangos yra aistros švaistymas, tokiai aistrai , kuri yra gyvenimo energija, o jus nieko negalite sukurti be aistros.
Jei jūs savęs nelyginate su kitais, jūs būsite tuom , kas esate. Dėka palyginimo jūs tikitės augti, vystytis, tapti daugiau protingesniu, daugiau gražesniu. Bet va ar tapsite tokiais? Faktu yra tai, kas yra, ir lyginant vyksta faktų fragmentavimas, kas reiškia tuščią energijos švaistyma. Priėmimas savęs tokiu, koks esi, be kažkokių tai palyginimų, duoda jums galingą kiekį energijos, kad matytum. Jei jūs galite žiūrėti į save be palyginimo, tai jūs atsidursite aukščiau palyginimo, kas ne reiškia, kad jūsų protas sustingo savęs pasitenkinime. Tokiu būdu mes matome , kaip protas iš esmės, švaisto energiją, kuri taip reikalinga gyvenimo pilnumui suprasti.
Aš nenoriu žinoti su kuom aš konfliktuoju. Manęs nedomina mano periferiniai konfliktai. Tai ką aš noriu žinoti, - tai kodėl aplamai turi būti konfliktas. Kai aš sau užduodu šitą klausimą, aš matau esminę problemą, neturinčią nieko bendro su periferiniais konfliktais ir jų sprendimu. Kreipiant dėmesį į centrinę problemą, aš matau (galbūt ir jūs matote?), kad pačio noro prigimtis, jei ji nesuprasta reikiamu būdu, neišvengiamai veda į konfliktą.
Noras visada yra prieštaraujantis. Aš norių pačių prieštaringiausių dalykų, Kas nereiškia, kad aš noriu sunaikinti norą, užgniaužti, kontroliuoti ar sublimuoti. Aš paprasčiausiai matau , kad iš esmės pats noras prieštaringas. Ne norų objektai prieštaringi, bet pati noro prigimtis. Iš pradžių aš turiu suprasti noro prigimtį, prieš tai kol galėsiu suprasti konfliktą. Viduje mes esame prieštaravimų būsenoje, ir šitas būsenos prieštaravimas iššauktas noru; noru , kuris yra, kaip mes anksčiau kalbėjome, siekimas malonumo ir siekimas išvengti kančios.
Ir taip, mes matome, kad noras – pagrindas bet kokio prieštaravimo, noras kažko tai ar nenoras ano yra dvigubas. Kai mes darome kažką malonaus, tai mes beveik neįdedam pastangų, ar ne tiesa? Bet malonumas atneša kančia, ir tada kyla kova, kad išvengti kančios. O tai juk vėl energijos praradimas. Kodėl pas mus aplamai egzistuoja susidvejinimas? Gamta , žinoma turi susidvejinimą: Vyras ir moteris, šviesa ir tamsa, diena ir naktis; bet kodėl pas mus yra vidinis, psichologinis susidvejinimas? Prašau jūsų, pagalvokite apie tai kartu su manim, nelaukite , kad aš jums pasakyčiau atsakymą.
Kad tai išsiaiškinti , mes turime priversti padirbti jūsų asmeninį protą. Mano žodžiai – tik veidrodis, kuriame jūs turite stebėti patys save. Kodėl pas mus egzistuoja tas psichologinis susidvejinimasis? Ar ne todėl, kad mus nuo vaikystės mokė lyginti tai, kas yra ,su tuom ,kas turi būti? Mes sąlygoti to, kas teisinga ar neteisinga, kas gerai  ir kas blogai, kas moralu ir kas amoralu. Ar neatsirado šitas dvejinimasis ryšium su tuo, kad mes tikime, kad mąstymas tokiame supratime, priešingame tokiam supratimui kaip , prievarta, pavydas, priklausomybė, padės mums nuo to viso atsikratyti?  Ar ne naudojame priešingybę, kaip įrankį išvengti to, kas yra? Ar tai bėgimas nuo realybės? O gal tai vyksta todėl, kad tūkstančius metų jums piršo tai , kad turite turėti idealą, priešingą tam, kas yra, kad susitvarkyti su dabartimi.?
Kai jūs turite idealą, jūs galvojate, kad tai padės jums išvengti tai, kas yra. Bet tai niekada nevyksta. Jūs galite kultivuoti ne prievartą iki pat gyvenimo pabaigos ir tuo pačiu barstyti prievartos sėklas. Jūs įsivaizduojate, kokiu jūs turėtumėte būti, kaip jūs tūrėtumėte veikti, bet tuo tarpu jūs veikiate visiškai kitaip. Ir taip jūs matote, idealo ir tikėjimo principai neišvengiamai turi atvesti prie veidmainystės, prie nesąžiningo gyvenimo. Būtent idealas sukuria priešingybę tam, kas yra, ir todėl, kai jūs žinote, kaip pasielgti, atžvilgiu to, kas yra, priešingybės jau nebereikia.
Siekimas būti į kažką panašiam ar atitikti savo idealui – viena iš pačių svarbiausių prieštaravimų, sumaišties ir konfliktų priežasčių. Protas , esantis sumaištyje, kokiame lygyje jis bebūtų, taip ir lieka sumaištyje. O bet koks veiksmas gimęs sumaištyje, veda prie tolimesnės sumaišties. Tai aš matau labai aiškiai. Aš taip pat matau  tai, taip pat aiškiai, kaip ir fizinį pavojų. Ir kas tada vyksta? Aš daugiau nebeveikiu sumaišties būsenoje. Tokiu būdu neveiklumas tampa pilnatvišku veiksmu.